Žolės instinktas

Iš pradžių buvo gana sunku „išmokti“ naujausio Jono Liniausko poezijos rinkinio pavadinimą. Pirmąjį žodį – žolės – įsiminiau, o antrasis nepasidavė. Veikiau pernelyg pasidavė – fantazavimui: ir žolės valsas (gal dėl viršelio?) pritiko, ir žolės šalna, ir netgi žolės ekvinokcija (?!)... Vis dėlto įdėmia širdimi (ne akimi!) perskaičius ketureilių ciklą, kuriame mąslaus žmogaus išgyvenimai, pojūčiai ir patirtys skaitytojui atveriami labai kondensuotai, aiškėja, jog instinktas – labiausiai tinkamas antrasis pavadinimo žodis. Žolė turi bent keletą per evoliuciją susidariusių tinkslingų gebėjimų, kitaip tariant, instinktų: žiemoti, atsibusti, vos tik stoja pavasario lygiadienis, vyti iš žemės pašalą (nepaisant, kad žemė kėlė žolę, žolė kėlė rasą), augti ir ataugti po dalgiu kritusi ar nuganyta, atsitiesti sumindyta, nuvysti ir migdytis tuomet, kai kelti aukštyn savo laiškus jau nebėr jėgų. Žolės mutizmą poetas prašnekina, padaro daugiabylį: „o žvilgsnyje tarpo žolynai“ (p. 126, suprask: labai gražiai vešėjo), „žolė taip mokosi tolėti“ (p. 92) ir pan. J. Liniausko žolės metafora visokia – ir atkakli lyg varputys, ir aštri lyg viksva, ir švelni, nors įkyroka, tartum žliūgė. Viskas priklauso nuo to, kokios akimirkos eskizas skaitytojui siūlomas.

Nesunku nuspėti, jog naujausiam J. Liniausko ciklui atsirasti padėjo vis dar madingas, o gal net (turiu galvoje savąją kartą!) kone egzistenciškai reikalingas „rytietiškasis apsiskaitymas“. Tačiau savo forma šie ketureiliai kur kas artimesni indiškiems šlokams nei japoniškiems haiku ar tankoms: „Virš kalvos, kur nėra jau sodybos – tik žydintis sodas, / Pasirodo iš kamino kylantys dūmai, bet tik pasirodo, – / Gal vaikėzai ten rūkstantį laužą sukrovė skubotai? / Ne, tai vien debesis virš to sodo apleisto pajuodo (p. 81). Tik vienas kitas poeto eilėraštis tenkinasi minimalizmo estetika: „Ne iškart pro rasojantį langą / Migdolo žiedus pažinsi... (p. 6), arba: „Kur / Matai / Kaip molas nutįsta į miglą išnykdamas, – / Tavęs pasiilgau“ (p. 98). Kitiems ieškoma sunkesnio svarmens, atskirais atvejais net gana tiesmukai: „Sunkus yra kelias, jei vienas keliauji per lygumas, / Nei vėjo, nei savo šešėlio nelydimas“ (p. 124).

Gražu, kad J. Liniauskas neslepia esąs šiaurės krašto žmogus, kuriam svarbi rupesnė detalė. Poeto herojus gyvena po žemu, anaiptol ne reklamiškai žydru dangumi. Jis įleidęs šaknis į kietą gruntą, tačiau ne skalūną ar klintį, o į tikrą lietuvišką molžemį. Maža to: kai kuriuose ketureiliuose sermėgos tedangstomu atvirumu apsinuogina Žemaitija, jos gilumėlė: „Su tėvu spalio saulėje pjauname juodalksnio rąstą, / Pjuvenas – žiogspiros skraido lyg būtų žiogeliai...“ (p. 101). Paryškinau raidę, nes negebėjau suvokti, ar tai korektūros klaida, ar aukštaitiška tarmybė. Jei klaida, ką darysi. Bet jeigu tarmybė, aiškinama kita tarmybe – kai pateikiamas žemaitiškas variantas: žiogo spiros, žiogspiros! – vadinasi, autorius netradiciškai žaidžia sinonimika. Panašus „ėjimas“ – 66 p.: „Trakši sausledis po kielės – ledspiros kojomis...“ Tačiau greta – ketureilyje „Kas praėjo, tas nugulė dulkėmis“ – žemaitybė smutkelis jau „nebeverčiama“ į jokį rūpintojėlį. „Neišversta“ lietuviškai ir „kuisio koja“ – viena iš vaikystės draugo, paršiaakio blondino, pravardžių (p. 133), nors anaiptol ne kiekvienas skaitytojas žinos, kad kuisys yra žemaitiškas uodas...

Vyraujanti „Žolės instinkto“ ketureilių tematika – vaikystės ir jaunų dienų atmintis. Rinkinio iliustracijos – retro stiliaus šeimyninio albumo ir į eilę surikiuotų klasiokų nuotraukos (knygą apipavidalino dailininkė Deimantė Rybakovienė) provokuoja mintį, jog autoriaus tikslas – poetiniu žodžiu nufotografuoti tai, kas neužrašyta jokiame curiculum vitae. Tačiau J. Liniausko „žodinės fotografijos“ labai skiriasi nuo tų, kurias daugelis iš mūsų dėjo į pirmąsias savo knygas. Praeities vaizdiniai ir detalės šiame rinkinyje pateikiami kitu kampu: tai subrendusio žmogaus požiūris, be kokių nors lyriškų sentimentų, be aikčiojimų ir atodūsių, be rankų grąžymo, kad laikas lekia kaip pasiutęs. Žilstanti galva teikia žmogui romumo, išminties ir žinojimo, kur viskas prasidėjo ir kuo baigsis. Todėl taip gražiai suskamba šimtas trisdešimt antrasis rinkinio puslapis: „Pritvinkęs tulžies ateina vakaras žalias, – / Kartėlis dėl savo amžiaus ir noras mylėti, / Kažko nesuvokiamai liūdnas tas pirmas birželis, / Kai išdidumas neleidžia basam šokinėti po lietų“. Pirmųjų dviejų eilučių rūstį autorius prigesina kitų dviejų eilučių ramybe, tuo visam tekstui padovanodamas daugiau tylos.

Ramybė neretai iškalbesnė už moderniausius riksmus, o vyriškas santūrumas tik dar labiau sustiprina įspūdį, kurį norima skaitytojui perteikti, nes: „Visi žodžiai yra tie arba anie, / Jie skirti tam arba anam...“ (p. 43). J. Liniauskas naujausiu ketureilių rinkiniu įprasmina gyvenimą kaip vertybę net ir tada, kai žmogus būna už žemę žemesnis, už žolę tylesnis, bet vienu atveju neištveria. Tai liudytų išimtis knygoje – aštuonios eilutės, primenančios elegišką Vytauto Mačernio kalbėjimą ar net Oskaro Milašiaus lūžtančio intensyvumo bangą, anot Vytauto Kubiliaus. Necituosiu šio eilėraščio. Ar mano lyginimas teisingas, nuspręsite patys. Tereikės atsiversti šešioliktą puslapį. Bet prieš tai rekomenduočiau perskaityti visą knygą. Neskubant. Pasidžiaugiant žodžio pulsavimu. Ir su pauzėmis. Taip, kaip knyga parašyta.