Vysockis. Vienas kitas dalykas, kuriuos apie jį žinau

А мы живем в мертвящей пустоте,-
Попробуй надави - так брызнет гноем,-
И страх мертвящий заглушаем воем -
И те, что первые, и люди, что в хвосте.

И обязательные жертвоприношенья,
Отцами нашими воспетые не раз,
Печать поставили на наше поколенье -
Лишили разума и памяти и глаз.

Vysockio fenomenas nenublėsta net praėjus jau beveik trisdešimt metų nuo jo mirties (2010 m. bus 30). 1980-ieji, kada mirė Vysockis, tikriausiai buvo kažkuo ypatingi. Tais pačiais metais mirė ir Lenonas. Tikriausiai tai buvo savotiškos epochos pabaiga. Vakaruose - galbūt roko epochos pabaiga. Sovietinėje erdvėje - prasidėjo visos sistemos agonijos galutinė fazė. Kažin kuo būtų tapęs Vysockis, jei būtų sulaukęs šių laikų? Šis žmogus buvo sovietinės epochos produktas ir tuo pačiu priekaištas tai epochai, santvarkai ir daugumos gyvenimo būdui. Vysockis - tai lyg žmogus-Vakarų Berlynas. Tas miestas buvo „šaltojo karo“ padarinys ir egzistavo tik iki tol, kol griuvo siena. Kaip ir tas miestas, Vysockis egzistavo apsuptas komunistinės santvarkos, tačiau turėjo ypatingą statusą (na, tik nerašytą niekur) ir buvo laisvas. Kur tai matyta, „geležinės uždangos“ laikais šmirinėjo po Vakarus kur tik norėjo ir kiek tik norėjo, vedė prancūzę Mariną Vladi ir gyvendavo užsienyje kiek tik širdis geidė. Važinėjo užsienietiškais automobiliais tuo tarpu kai ir sovietinis automobilis sovietiniam žmogui buvo ir sunkai „įkandamas“, ir deficitas, net jei ir buvo pinigų jo pirkimui. Vysockio asmenyje vykęs sovietinės ir Vakarų sistemų susidūrimas be viso kito, buvo labai pražūtingas jam pačiam. Kai vietinė sovietinė degtinės kultūra papildoma „užribio“ narkotikų trauka, gero nelauk. Įdomus ir tuo pačiu gan liūdnokas pastebėjimas iš knygos - sovietijoje narkotikų buvo galima gauti lengviau, nei Vakaruose, o taip pat juos turėti, gabenti ir vartoti. Tiesiog niekas nežinojo, kas tai yra, milicija ir kiti organai neturėjo beveik jokios praktikos bei neatlikinėjo jokios prevencijos.

Kalbant apie Vysockio kūrybą - keliais žodžiais visko neaprašysi. Poezija ir dainos - tai daugiausiai, kas yra žinoma, išlikę ir laisvai prieinama. Vaidmenys filmuose - be abejo tai taip pat viskas išliko ir prieinama, tik tiek, kad filmai tai jau nėra laisva išraiška ir laisva kūryba. Taip pat vaidmenys teatre, nežinau kiek jų yra nufilmuota, tikriausiai nedaug. „Oficialūs“ kūriniai - išleisti plokštelėse, spausdinti literatūroje. Apie karą, apie visokius alpinistus, keletas švelnesnių humoristinių dainuškų. „Neoficialūs“ - plitę magnetofono juostose ir kasetėse. Tai daugiausiai įvairios „blatnos“ dainos, su keiksmažodžiais, pasityčiojimais iš santvarkos, iš žydų bei antisemitų (kad ir kaip tai būtų paradoksalu), iš seksualinių mažumų ir t.t. Taigi, jo kūryba, kaip ir apskritai visų „sovietikų“ gyvenimas, turėjo du veidus. Toks dviveidiškumas ir postsovietinėje erdvėje yra dar labai labai ryškus.

Kalbant apie M. Zimnos knygą, galima pasakyti, kad nebloga knyga, skaitosi lengvai. Aišku, tas faktas, kad autorė niekuo nesusijusi su Vysockiu, gal ir gali įnešti kai kokias abejones, tačiau kitą kartą niekuo nesusijęs ir pakankamai nutolęs žvilgsnis gali būti pats objektyviausias. Surinkti faktai, jų vertinimas, iliustracijos leidžia galvoti, kad buvo atliktas didelis ir kruopštus darbas. Pats knygos turinys, siužetas, jei taip galima pasakyti, man pasirodė truputį išblaškytas, nechronologiškas ir šiek tiek nenuoseklus. Kai kurie dalykai kartojasi keletą kartų. Daug emocinių dalykų (tai gal ir nėra blogai), nereikšmingų smulkmenų. Nepatiko tai, kad Vysockio eilės pateikiamos išverstos į lietuvių kalbą. Neaišku, ar jos verstos bent iš originalo kalbos, t.y. rusų, ar iš lenkų (originali knygos kalba). Šią knyga vertinu teigiamai, buvo smagu skaityti ir daug sužinojau.