Pasvalietė Elzė Rauduvaitė (1914-1997) - ne iš rašytojų profesionalų. Ji savo kailiu patyrė ir savo akimis matė Lietuvoje visus perversmus, sovietiniais metais buvo persekiojama, nemažai rašė, bet gyva būdama savo kūrinių išspausdinti negalėjo. Pateikiamą romaną, kaip atminimą apie savo motiną, išspausdino šiuo metu Vokietijoje gyvenanti jos dukra Anelė Jūratė Pasenau.
Nedidelės apimties knygelė (232 p.), sutalpinusi savy keletą pokario dešimtmečių, ryškiais vaizdais ir veikėjų charakteriais atskleidžia tą kol kas ne visai aiškiai ir išsamiai žinomą pasiturinčių pokario kaimo žmonių gyvenseną, nuotaikas, pergyvenimus, kai neprašyti svečiai iš rytų okupavo mūsų kraštą, negailestingai (bjauriau už Hitlerį — pabrėžiama knygoje) žudė ir naikino lietuvius, draskė ir niokojo jų kultūrines, buitines ir etnines tradicijas. Knygos puslapiai varvėte varva pokario krauju, bado akis tikra, neslepiama ir nedailinama tiesa.
Romanas išskirtinis ta prasme, kad jame (kitos tokios knygos skaityti neteko) taip ryškiai persipintų grožinis vaizdavimo pradas su publicistiniais elementais ir viskas sudarytų nenuobodžią, gana apibendrintą ir realiais bruožais perpintą vieningą visumą.
Knygos pagrindiniai herojai — Matulionių, Banelių, Valiulių, Vinčių šeimos, kurias taupiais ir santūriais štrichais autorė talentingai, tarsi tarp kitko, po truputį išryškina knygos audiny, o paskui įtraukia į kruvinų ir žiaurybėmis kertančių įvykių sūkurius, kur ryškiais bruožais sušvyti ir kasdieninis žmonių gyvenimas, ir argumentuoti pasirinkimai atsidūrus lemiamose gyvenimo kryžkelėse, ir tikras liūdesys, kai kraujais plūsta miškuose žuvę sūnūs ir dukterys, broliai ir seserys. Kaip nepastebimas, bet vis dėlto nenugalimas jaunų žmonių noras gyventi ir džiaugtis, net sproginėjant kulkoms ir granatoms, į tuos žiauriai liūdnus įvykius įsipina ir sidabrinė meilės sruogelė (Petro ir Laimutės santykiai).
Nors romanas ryškiai publicistinis, bet kaimo žmonių charakteriai nutapyti reljefiškai ir įsimenančiai, su visomis žmogaus gyvenimui ir atskiram individui būdingomis smulkmenomis, dėl kurių jie įgauna tikrumo, grožio, nepakartojamumo, vaikšto ir gyvena ne tipizuotos bekūnės mumijos, o gyvi ir pilnakraujai žmonės.
Iš knygelės keliolika minčių - aforizmų, kurios ryškiau įsirėžė atmintin ir yra kol kas bent man visiškai nauji, pateikiu skaitytojui:
— rudens pilkos dienos slinko tai šalnos žiedais, tai šlapdriba;
— kas dar be Lietuvos partizanų narsiau kovojo už Lietuvos laisvę?
— Lietuvoje trūko laiko, o dabar atsirado perdaug. Išsitęsė dienos ir žmonės nebežinojo kur valandas kišti (pradėjus gyventi sovietiškai);
— darbas pasidarė nebepanašus į darbą ir beprasmis;
— partizanai leido Gabijos liepsnelei su menka vilties kibirkštėle žybčioti daug metų;
— išvien geria. Daug kas gyveno ant vieškelio; (gili Lietuvos pokario prasmė);
— vieversiui reikia dangaus skliautų;
— vasara dar laikėsi pasikabinusi ant smilgų voratinklių;
— blogi žmonės gero nedaro;
— ardė skambančių sienų trobas;
— išnykdavo, kaip akmenėlis mestas vandenin;
— lašino vilties lašus įpildami savo kraujo;
— vėjas aprimo ir žiemos skara sužvilgėjo;
— tautos praranda ateitį, bet nepraranda praeities.
Romaną 400 egz. tiražu 2004 m. išleido leidykla „Jonava“. Leidėjai neišvengė kai kurių gramatinių ir kitokio pobūdžio klaidelių (61, 63, 65, 69 132, 136 p.).