Viešpačiai ir Naujosios būtybės

Neseniai Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje vyko poezijos vakaras, kuriame buvo ir degtinės, ir poetų, ir gerbėjų, ir mergaičių, ir šiaip prašalaičių. Kas vėlavo – tas nebetilpo į salę, tad spaudėsi koridoriuje, smalsiai karpydami ausimis. Kadangi salėje sėdėjo ne Justinas Marcinkevičius ir buvo ne devintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, kai kuriems pro šalį pėdinusiems žmonėms galėjo kilti klausimas: kas gi tuomet ten dėjosi?

O dėjosi sentimentalūs dalykai. Ir visa tai dėl to, kad 1969 metais „The Doors“ vokalistas Jamesas Douglasas Morrisonas išleido pirmąją poezijos knygelę, o 2010-aisiais Tadas Žvirinskis išvertė į lietuvių kalbą. Knygą pristatantieji pasinėrė į masinę nostalgiją: noriai pasakojo savo jaunystės prisiminimus, taktiškai aplenkdami vertimą.

„Kodėl?“ – pyktelėjau pirmą kartą pamačiusi knygą. Viršelio dailininkės Editos Suchockytės sukurtas Jimo Morrisono portretas primena prie Palangos tilto paišomus šedevrus. Ar dailininkei teko matyti užsienyje leistų J. Morrisono poezijos knygų iliustracijų? Arba aš kažko nesuprantu ir toji beskonybė yra idėjinė.

Tiek to, nebežiūrime į bjaurųjį piešinuką ir atsiverčiame knygelę. Pradžioje randame vertėjo pratarmę, kurioje jis dalijasi impresija apie roko legendą: „jis atrodė tarytum apsėstas vizualumo idėjos ir vizualaus suvokimo manijos“ (p. 7). Toliau T. Žvirinskis lyg ir mėgina pasiteisinti dėl diletantizmo. Profesionalūs vertėjai jau daugiau kaip keturiasdešimt metų nepasinaudoja proga padaryti Morrisoną lietuviškai (prakeikti profesionalai mano, kad poeziją reikėtų skaityti originalo kalba!). Taigi, neapsikentęs profesionalų tingumo, T. Žvirinskis išsitraukia alkoną, konsultuojasi su poetu Mariumi Buroku ir imasi darbo.

Kas gi jam išėjo?

Ogi kažkas panašaus į Šekspyrą odinėmis kelnėmis. Štai keli pavyzdžiai: „Kol įsčiose, urvinės aklos žuvys būvam“ (p. 22; In the womb we are blind cave fish) arba „Vujaristas esti onanistas, ir veidrodis – jo / emblema, o grobis – langas“ (p. 43; The voyeur is masturbator, the mirror his badge, the window his prey). Kad ir kaip verstumeisi per galvą – niekaip negali sutapatinti To su J. Morrisonu. O jei neapsižiūrėjęs skaitytojas sumanytų pasiimti šią knygą kelionėn ir pasinerti į psichodeliką kur nors kelyje, tatai padaryti (be interneto) būtų pragariškai sunku. Mat leidykla „Versus aureus“ pasielgė tiesiog pankiškai ir šalia lietuviško vertimo nepateikė originalo.

Knygą sudaro trys dalys: minėtasis įvadas ir dvi poemos „Viešpačiai“ bei „Naujosios būtybės“. Poemoje „Viešpačiai“ J. Morrisonas kuria apokaliptinį miesto – mirties žiedo – vaizdinį. Jo centre tarpsta kūniški malonumai. Miestas tampa žaidimo metafora, o žaidimas yra mirtis. Čia sutinkame ir autoriaus alter ego – šių laikų herojų – tysantį saunoje su žurnalistu, kuris kiek mielesnis nei kiti plėšrūs paparacai, transliuojantys „kirminų interviu“ iš karsto. Svarbiausias įvaizdis šioje poemoje, be abejo, yra akys. Kino kamera – tai mechaninis akies pakaitalas, padedantis patirti jogo jėgą:  „Pasiversti nematomu ar tapti mažu. / Tapt milžinu, pasiekti atokiausius daiktus. / Pakeisti gamtos prigimtį. Vos panorėjus, atsidurt / bet kur, laike keliauti. Iškviesti mirusius“ (p. 19; To make oneself invisible or small. / To become gigantic and reach to the farthest things. / To change the course of nature. / To place oneself anywhere in space or time. / To summon the dead). Žmonių minia skyla į aktorius ir žiūrovus. „Kino gamintojai“ yra alchemikai, o alchemija, kaip aiškina poetas, gimusi iš erotikos. Taigi kinas – paskutinis erotiškas menas. Tie, kurie stebi, geba ištirpdyti savo kūną, likdami tik akimis. Visi trokšta tapti viešpačiais – vujaristais. Poemos pabaigoje jie persikūnija į menininkus: „Viešpačiai nuramina vaizdais. Pateikę mums / knygas, koncertus, galerijas, šou, kino teatrus. O, / taip, – pastaruosius. Jie trikdo menu, apakina / mus, ir mes imame vergauti. Menas puošia mūsų /  kalėjimo sienas, jis verčia tylėti. Atitraukęs / dėmesį, jis paverčia mus abejingais“ (p. 91; The Lords appease us with images. They give us / books, concerts, galleries, shows, cinemas. Es- / pecially the cinemas. Through art they confuse / us and blind us to our enslavement. Art adorns / our prison walls, keeps us silent and diverted / and indifferent). Poemoje „Naujosios būtybės“ skaitytojas tarsi provokuojamas prasmes susigalvoti pats. Man ši poema pasirodė kaip haliucinogeninis debesis: jei nesi tinkamai pasiruošęs, gali netyčia uždusti metaforų ir simbolinių / siurrealistinių derinių lavinoje.

Nors vertimas nevykęs, nesiruošiu žiaukčioti kaip snobas Mindaugas Peleckis („Literatūra ir menas“, X.1). Netgi esu tikra, kad knygos „Viešpačiai ir Naujosios būtybės“ vertimas yra pozityvus reiškinys. Pirma – tai ramentai skaitančiam originalą (dėl žodyno). Antra – tai romantiškas poelgis (pagrįstas melomaniška meile ir edukaciniais tikslais). Galų gale nereikėtų knygos pasirodymo priimti asmeniškai: vertėjas juk ir nepretenduoja į LLVS premiją! Be to, tai dar vienas (ne)įmanomų dalykų chimeriškumo įrodymas.