Dešimt metų tylėjusio, Paryžiuje gyvenančio savito prozininko nauja knyga, antras romanas (pirmasis – "Ruduo provincijoje" – pasirodė 1989-aisiais, tais pačiais metais išėjo ir apysakų knyga "Užmaršties slėnis").
Pagrindinis knygos veikėjas – Paryžius, jau ne vieną menininką įtraukęs į savo gatvelių labirintus. Pasak paties autoriaus, "Paryžius – tai miestas, kuriame gali susikurti daugybę pasaulių ir it sūnus paklydėlis klaidžiot iš vieno į kitą kaip iš vienų namų į kitus, kur tavęs lauks, bet niekada nepriekaištaus, kad pradingęs buvai, priims lyg niekur nieko".
Romanas neturi aiškaus siužeto, tai vaizdinių, apmąstymų, impresijų ir išgyvenamų emocijų slinktis. O ir Paryžius knygoje nėra tradicinis ar saldus, nors nostalgiškas ir užburiantis jis lieka. Tai klošarų, klajūnų, romantikų, poetų, nevykėlių, emigrantų miestas. Juos visus likimas ar kita nematoma jėga surinko prie Menų tilto, aplink jį sukasi dauguma veiksmo.
Knyga, nepaisant amorfiškumo, skaitoma gana lengvai, parašyta tikrai gerai. Maloni lietuviškos prozos staigmena.