Vieno žąsiaganio istorija

Kunigas? Ne tik. Visuomenės veikėjas? Ne tik. Intelektualas? Ne tik. Vaclovas Aliulis sunkiai aprėpiamas ir pristatomas anketiniais apibūdinimais. Tiesą sakant, to ir nereikia. Jį pažįstantys - žino ir taip. Nepažįstantys - susipažins, perskaitę šiuos atsiminimus.

Savo ruožtu - tai daugiau, negu seno kunigo ir visuomenininko atsiminimai. Tai šiltas, kartais graudus, kartais linksmas, kartais ir kiek (auto)ironiškas gyvenimo paveikslas, pagardintas labai asmeniškais apmąstymais. Viskas surašyta kelis dešimtmečius miklinta plunksna. Nebijant subjektyvumo, bet stengiantis būti teisingam žmonėms ir jų darbams. Ieškant naujo ir atviro žvilgsnio į tai, kas brangiausia - savo tikėjimą, savo draugus, savo patirtį.

Atsiminimai - visada rizika. Gali tiesiog nepataikyti, apsirikti. Gali ir neįtikti tiems, kas matė tą patį gyvenimą, tik iš kitos perspektyvos. Rizikuoji būti kai kada naivus arba perdėtai kritiškas. Šie atsiminimai ir parašyti rizikuojant, tad skaitytojas ras ir ką prikišti, ir ko pasigesti. Negalės skųstis tik vienu - kad knyga nuobodi.


Vytautas Ališauskas

Pradėjus šnekėtis su būsimais skaitytojais, užėjo savotiškas atvirumo priepuolis. Norisi pasipasakoti ir apie tai, apie ką bemaž nekalbama: maldos gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai, klausyklos patirtis, susižavėjimai...


Kiek esu skaitęs atsiminimų, tik vyskupas Petras Pranciškus Būčys nedailina savęs, pripažįsta klaidas. Šiaip jau įprasta, kad atsiminimuose jų autorius (net „Durnių laivo“  kapitonas) turi pasirodyti visada buvęs teisus, o jei kada klydęs, tai netyčia. Buvęs kitų suklaidintas arba nesuprastas, arba paprasčiausiai apsirikęs. Ne sykį atrodo - atsiminimai tam ir rašomi, kad įtvirtintų autoriaus gerą apie save nuomonę.


Norėčiau pasekti, kaip mes meiliai vadindavome, Būčeliu. Per daug savęs nedailinti ir neteisinti. Ir perdėtai neatgailoti. Viešpatį daugsyk esu atsiprašęs ir, tikiu, atleidimą gavęs, - visam pasauliui puikuotis savo nuodėmėmis nebūtina.


Būta jų, būta, ir ne kurios vienos rūšies, dėl kurių dažniausiai smalsaujama. Būta. Vienais metais Romoje minime palaimintojo Jurgio Matulaičio dieną, ir man per pamaldas toks jausmas, kad jis stovi čia, vidury koplyčios, ir mato mane su visomis mano sąskaitomis. Mintimis ir jausmu išsitiesiu kaip ilgas prieš jį, apkabinu kojas ir nieko nesakau... Tik žinau, kad dėl kai kurių mano gyvenimo tarpsnių mano vieta ten, prie Vienuolijos Atnaujintojo kojų, nepaisant, ką manytų ar sakytų mane branginantys žmonės...


Su kreiva šypsena priimu tūlų memuarų autorių pažadus papasakoti, „kaip iš tiesų buvo". Tik Dievas ir jo angelai tai žino. Daugių daugiausia mes galime papasakoti, kaip praeitį atsimename ir įsivaizduojame. Tai ir ketinu daryti. Nežadu pasakoti visko, ką atsimenu (reikėtų krūvos knygų), bet ką įrašysiu, norėčiau negudraudamas pasakoti taip, kaip atsimenu.


Neseniai gavau vieno pagyvenusio neeilinio dvasininko laišką - su-fantazuota istorija, pirmyn, atgal ir į šonus sukibti faktai, laikai ir asmenys, - ir atrodo, pats tuo tiki, nes jam taip patogiau. Nenorėčiau eiti tokiu keliu. Kiek įmanoma, datas tikrinsiu žinynuose ir pan.


Yra susirinkusi krūva užrašų knygų knygelių iš įvairių kelionių, renginių. Nepajėgiųjų aprėpti, pasakosiu iš atminties, nebent retkarčiais ir jas pavartysiu... Juk atsiminimai, ne studijos.

Iš kun. Vaclovo Aliulio pratarmės