Šioje istorijoje nėra atoslūgių, nes pasakojama apie “kulminacinį” laiką, kai gyvenimas tarsi netelpa žmoguje – veržiasi nerealiausiais troškimais ir kvailomis bei pavojingomis išdaigomis... Be to, norą išsilaisvinti iš troškaus miestelio dar labiau didina laikas – “žalia ir beprotiška vasara”. Be to, Frenkei tik 12-ka ir jai labai BAISU. Vieną iš tų baimių, pasak mergaitės, galima net aritmetiniu būdu su pieštuku apskaičiuoti: “šį rugpjūtį jai dvylika ir penki šeštadaliai metų”. O dar ji bijo vis augti (ir tapti aukštaūge išsigimėle), bijo tylos, baugios nežinomybės, bijo gyvenimo mokytis tik virtuvėje...
Be to, “tą vasarą Frenkei mirtinai nusibodo būti Frenke”, todėl pasivadino Džesmina F. “Ji nekentė savęs, pasidarė dykūnė ir didelė netikša, buvo purvina, godi, bjauri, liūdna ir tik trainiojosi apie vasaros virtuvę”. Tiesa, toje virtuvėje su tarnaite negre Berenise ir mažuoju pusbroliu Džonu Henriu jauku ir saugu (bet kad ši erdvė turi dvasią, bus suprasta, kaip paprastai, to netekus). Mieguistomis popietėmis jų trijulė virtuvėje žaisdavo bridžą, “kalbėdavo vis tą patį per tą patį”, traukdavo dainas, o kartais pajutę, kad praėjusi akimirka niekada nebegrįš, staiga darniai pravirkdavo...
Bet paskutinį rugpjūčio penktadienį viskas ėmė ir pasikeitė: mergaitė įsimylėjo... brolio vestuves. “Prasidėjo toji diena auštant, kai jai pabudus pasirodė, tarsi šią naktį brolis su sužadėtine nakvojo jos širdies gilumoje, todėl jau pačią pirmą akimirką pasidžiaugė vestuvėmis”. Ji įtikėjo, kad vestuvės visiškai pakeis jos nuobodų paauglišką gyvenimą, kad ji niekada nesugrįš iš Vinter Hilo atgal į savo namų virtuvę... “Jos atsivėrus širdis įgavo sparnus”.
Ji pradėjo galvoti “globaliai” – apie pasaulį: “Jai pasaulis – didžiulis, pašėlęs, nevaldomas ir sukasi tūkstančio mylių per valandą greičiu.” Geriausia pasaulio vieta – Aliaska, nes ten... daug sniego (“Va, ji užlipa į baltą kalniuką ir žvelgia apačion į toli besitęsiančius sniegynų tyrlaukius. Žavisi saulės spalvinamais ledkalniais, girdi ir regi išsvajotus balsus ir daiktus. Ir visur aplinkui šaltas, baltas, purus sniegas.”).
Tačiau iš “laimės alpstanti” širdis suaugusiųjų pasaulyje buvo nuvilta. Apgauta “senoji Frenk” grįžo namo pas savo vienišą tėtį: “skaudėjo paniekintą širdį, ir ji sukryžiavusi rankas ant krūtinės, kiek palingavo ją. Nesąžiningas žaidimas, Jie man pakišo koją. Ir tai buvo visuotinis sąmokslas. Ji vis tiek išeis į pasaulį...”
Tiesa, nors jos širdy buvo tamsu ir nyku, joje “krovė pumpurus laukiami nežinomi žodžiai”, ateitis vėl buvo “šalia, o dabartis – labai nutolusi.” Vieną pamoką ji tikrai išmoko – į “pasaulį” reikia keliauti ne vienai...
P.S. Nors romano pagrindinei veikėjai tik 12 metų, ši knyga pirmiausia suaugusiems – ji gilinasi į jausmų ir troškimų sumaišties sūkurį ir vilioja žodžio magija...
2005-08-09 17:54
Gera recenzija, esi tarsi visą knygą perslaitęs. Tik paskutinės eilutės patraukia toliau – reikia ją perskaityti.
2005-06-16 17:04
ocho, labai gera knyga, skaičiau beveik ištisai gamtoje praeitą vasarą, o puslapiai taip saulėje švytėjo, kad ir dabar tą faktą prisimenu:).ir gerai turėt tetas bibliotekininkes, atostogoms įsimetančias knygas į terbelę:)
2005-01-06 00:13
jergau, jergau, skaičiau šitą daiktą gal ketvirtam (?) kurse, skaičiau ir žliumbiau, kaip viskas gražu:) ir gerai ir teisingai, ir....kodėl šitam forume negalima keiktis, emocingai, ajjjj... o pabaigoj, kuri neįtikėtina, blioviau pasikūkčiodama (p.s. bliaunu tik skaitydama baisiai gerus daiktus, ne iš sentimentalumo)
2004-07-01 15:15
Knyga pasiutusiai patiko, tad dėkui autorei už tokią, sakyčiau, labai neprastą recenziją:)
2004-02-10 12:09
skaiciau. Visai nieko, bet nesupratau kai kuriu dalyku.
2004-01-30 19:19
pridėsiu nuo savęs.. klaiki knyga. nubodi. neištvėriau iki galo. 160psl beveik be siužeto! kliedesiai.. vienžo...