Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Vabalas smegeninėje/a bug in the brain

Vabalas smegeninėje/a bug in the brain „Vabalas smegeninėje“ – tokio pavadinimo Jono Jackevičiaus knygą 2007 m. išleido „Vaga“. Į anglų kalbą eilėraščius vertė Judita Gliauberzonaitė ir Kerry Shawnas Keysas.

Ar tai naujas žodis lietuviškos poezijos kontekste? Kiek šie eilėraščiai susišaukia su tradicija, kiek nutolsta ar net pasiduoda mūsų modernistų ad absurdum kvietimui?

Adamas Zagajewskis ir Witoldas Gombroviczius kadaise puolė poeziją už jos saldumą, perdėtą cukraus dozę, už tuos sentimentalius gimnazistiškus saulėlydžius, romantiškus svaičiojimus, snaiguoles ar gegužės vakarų atodūsius. Nes tokio pobūdžio tekstuose neatsispindi negatyvūs gyvenimo reiškiniai. Juk pasaulis, žmonija nuolat krūpčioja, išgyvena daugybę kataklizmų, žemės drebėjimų, karų baimę, nerimą, sielvartą. Kasdien žiniasklaida mums praneša apie praradimus, dramas ir tragedijas. O literatūros pašaukimas – parodyti ir pasaulio sugedimą, žmonių moralinį nuopuolį, mūsų epochos išsigimimą. Jei poezija pretenduoja į gyvenimo reflektavimą, ji negali apsiriboti vien gėrėjimusi meile, gamtos grožiu ir mįslingomis metaforomis. Tuo labiau kad šiandien beveik visur po kojomis paminamos, į miltus sutrinamos žmogiškumo, pažangos sąvokos. Jei tai būtų netiesa, nuo Lietuvos laisvės medžio nebūtų nutrūkę į svetimas valstybes daugiau kaip pusė milijono pačių energingiausių vyrų ir moterų. Ir literatams atėjo laikas kautis su nudvasintoje terpėje išaugusiais trigalviais slibinais ir drakonais. Dar neužmiršome romėnų išminčiaus Senekos mokymo, kad tik viena grandinė mus laiko šioje ašarų pakalnėje – tai gyvenimo ir žmonių tarpusavio meilė. Deja, beveik iš visų televizijos šoumeniškų kanalų, parsidavėliškos laikraštienos kasdien ritasi žemo lygio pramogų, dainuškų, prievartos kultą diegiančių filmų banga.

Tai turėdamas galvoje aš ir klausiu: Jonai, ar nesijauti vienišas? Juk po kojomis palieki senąsias poezijos tradicijas. Ar poetinės provokacijos šiandien turi prasmę, o gal ją praranda? Gal mūsų aptariamas autorius tik žaidžia ir gražbyliauja? Juk skaitydamas tekstus mąstai: ar šio poeto kūryba didina tavo galimybes mąstyti apie žmogaus vidines dvasines slinktis, naujus emocinius, filosofinius atradimus? Ar poetinės iškrovos praturtina tavo vidinį, sielos gyvenimą? Juk šiandien poezija jau nustumiama į šalikėlę. Dar H. Hessė šaipėsi, kad poetas – savaime abejotinas reiškinys. Jis, aišku, turėjo galvoje, kad poetai – visada šiek tiek išprotėję, su tikrove dažnai neturintys nieko bendra. Tada mes, skaitytojai, ir klausiame: o kokia jų misija? Ieškoti heroizmo ir herojų? Bet kaip atpažinti juos sulaukėjusios, kaubojiškos laisvės stichijoje, kai pseudoeuropiniai mūsų regėjimo horizontai aptraukti rūkų, kurie prie pilkos žemės prislėgę laiko mūsų apsunkusias galvas? Tuomet poetas renkasi tragišką lemtį arba be gailesčio šaiposi iš savo laiko, savęs ir kitų, Tai kur poetinės viltys? Ir kodėl J. Jackevičius turėtų lyg ant mėšlo krūvos atsitūpęs gaidys giedoti liaupses žmogui, kuris dažnai nenori dirbti žemės, gimdyti ir auginti vaikų? Štai kodėl, mano nuomone, pateisinama ta liūdnoji ad absurdum patetika: „Kūnas paslikas gulėjo ant žolės / Galvą jam kažkas padėjo prie širdies // Žalias paukštis atlinguoja takeliu / Mėlynas girtuoklis loja tarp gėlių… / Pro akiduobes ropoja vabalai / Iš gerklės dangun plasnoja vapalai“. Toje poetinėje aplinkoje randi ne itin kvapią panoramą: ją kuria pakrikę krabai, girtuokliai, pakaruokliai, vabalai… Šiai margai metaforizuotai kompanijai akompanuoja keisti fejerverkai, paršeliai, smuklės, orkestrai, naktibaldos. Šitokia „būtovė“ daugelį, žinoma, šokiruos.

Tad kuris vaizdavimas artimesnis tikrovei, kada poetas tobuliau lenktyniauja su tikrove, kiek jo dvasia tiems išgalvotiems vaizdams įkvepia gyvybės? Pavyzdžiui, eilėraščio „Keista pakeleive I“ tekstas, rodos, sudėliotas iš atsitiktinių fragmentų: „Banguoja plaukai / Ant bangų – laivai / Smegenų bangos – tarp jų – laivai / Plaukuose laivai švyti melsvai“.

Koks vidinis pasaulis išryškėja, jei to pasaulio blykčioja vien išorinių formų atplaišos? Toliau: „Ak – baržos, / Valtys, laivai“. Gerai, kad tekste atsirado eilutės: „Gal tai žaidimas? / Vilties lašelis?“ Taip tarp pasaulio daiktų ir vidinių suvokiančiojo pagavų atsiranda jungtis. Jei tų jungčių nebūtų, kasdienybės kontūrų ir aplinkos daiktų konstatacijos proziškai užgožtų poetinę viziją. J. Jackevičiaus tekstuose daug filosofavimų apie smegenų ir daiktų vizijas, kur žmogaus egzistencija neapibrėžta, bet poetas neretai ir ieško prasmės absurdiškuose paradoksuose.

Kartais į skaitytojo širdį įsmelkia nerimas: jei absurdiškų, formalistinių iškrovų tekstuose per daug, ar jos nežudo skaitančiojo idealistinių pagavų ir jausmų? Kita vertus, galima remtis W. Szymborska, teigusia, kad mūsų amžius – ne tik didelių netekčių, bet ir drąsių paieškų, dvasios ryšių epocha. Tie ryšiai gali būti ir netradiciniai, spalvingi, kitoniški.

Bet mums labiau rūpi žmogaus būties, paslapties radiniai, o ne pats tekstų stilius. Ar iš tiesų po mūsų kojomis atsiveria vis platesnė būties bedugnė? Ar juodosios tikrovės skylės nepanardins poetų į visišką rezignaciją? J. Jackevičiaus eilės – tikra rizika, be kurios, anot S. Kierkegardo, nebeliktų ir tikėjimo. Rizikingose poeto metaforose virpa simboliai: sudžiovinta margaspalvė plaštakė, raguoti draugai, išsigimę girtuokliai ir mokslo šviesuoliai, beorės burnos, akyse šlama paukščiai, blyksi cikadų sparnelių šviesa, skėriai suskrudę keptuvėj. Šios daugiau dailininko, o ne poeto vizijos nuolat vejasi besiniaukstančių būties šviesų vitražus, balzgani veidai blykčioja lyg pamėklės: „Sukasi ore pamišęs / Pranciškonas apiplyšęs“. J. Jackevičiaus knygoje iš eilėraščio į eilėraštį „keliauja“ tos pačios pamėklės: dervišas, degeneruojantys Europos skenduoliai, o šiai regėjimų procesijai akompanuoja apokaliptiniai piešiniai: anapusiniai aidai, praeities įvykių reminiscencijos, ugnis, švytinti nuo piramidžių, ir kiti poetiniai hieroglifai.

Tai ką gi mes perskaitėme rinkinyje „Vabalas smegeninėje“? Iš pirmo žvilgsnio – vien „byrantį smėlį“, dykumas, žmones „lochus“, kuriems „smuikuoja begalviai“ šioje „šėtono misterijoje“. Bet gal tai darosi jau natūralu, juk mes traukiame „kvadratinę šaknį“ iš pasaulio, kur „visi pasirinko nuodėmę“.

Manyčiau, o poetas visa tai perima iš dygiosios mūsų tikrovės. Jo tekstuose lyg dūžtančiame veidrodyje spindėte spindi kruvinos mūsų laiko ir dvasios žymės. Iš esmės jis grumiasi su neviltimi, abejingumu.

J. Jackevičius iš kitų mūsų kūrėjų išsiskiria tuo, kad atsikratė gražbyliavimo apie gėrį ir blogį, jo tekstuose, iš pirmo žvilgsnio šaltuose, frigidiškuose, į gyvenimo paviršių išplaukia tikrovės kontūrai, rifų viršūnėlės. Jis niekada nerašo: „Mano brangioji tėvyne, žeme...“ ar panašiai, netgi apie nebūtį tik kepšteli ironišku juokeliu: „Švieselė pro plyšį – / Prarastas laikas – / Žvilgsnis į nebūtį – / Ir kirminas širdį suėda“.

Drastiškomis formomis poetas tarsi priešinasi idealizmui. Ir teisia, ir numato vietą sau bei kitiems – anapusybėje. Nes žino, kad gyvena nelyg apgultoje pilyje, kurios vardas – paradoksali, keista ir žiauri tikrovė. Bylinėjasi su mūsų laiko reiškiniais, jausdamas negailestingus būties ir istorijos žingsnius.
Jurgis Dimbelis
2008-06-28
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Vertėjas (-a): Judita Gliauberzonaitė, Kerry Shawn Keys
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą