Užsižiebkite, Kvedlinburgo analai

Po Vilnių klaidžioja legenda: nuvykęs į Indiją „Romuvos“ vyriausiasis krivis vietinio pagonybės guru buvo paklaustas, kiek narių yra jo vadovaujamame naujųjų pagonių judėjime. Norėjęs iš pradžių išaiškinti proporciją, tad pradėjęs: „Mūsų iš viso yra trys milijonai...“ „Kaip pradžiai visai neblogai“, – nelaukęs tęsinio, paguodė jį guru (laisvas atpasakojimas). Taip Vyriausiasis Romuvietis vienu mostu atvertė į pagonybę Marijono apdainuotuosius tris milijonus, krikščionybės viltį palikdamas tik užsieniuose ir užjūriuose gyvenantiems tautiečiams. Iki kitos kelionės į Indiją, nes naujųjų pagonių bendruomenė juk turi sparčiai augti, skirtingai nuo gripo ir krizės retinamų silpnos sveikatos katalikų...

O lietuvių tautos ir valstybės kelias į krikščionybę nebuvo nei lengvas, nei greitas, nors dėl mūsų stengėsi daug didžių ir garbingų Europos tautų, siųsdamos į mūsų kraštą geriausius savo sūnus. Apie vieną pirmųjų iš jų – Brunoną Bonifacijų iš Kverfurto – Leono Stepanausko knygoje „Užsižiebkite, Kvedlinburgo analai“. Apie Lietuvos tūkstantmetį ir šventąjį Brunoną kalbame jau seniai, bet įdomesnių knygų apie šį vyskupą lietuviškai pasirodė vos viena kita – tarp jų minėtina Ingos Leonavičiūtės sudaryta ir 2006-aisiais išleista „1009 metai: Šv. Brunono kverfurtiečio misija“.

Per Tūkstantmečio šventimus apie šventąjį Brunoną išgirdome kiek daugiau, tačiau jo gyvenimo istorija, regis, netapo mūsų savastimi kaip kiti legendomis apipinti mūsų istorijos pasakojimai. Ir pats Tūkstantmetis praėjo labiau svarstant – būti ar nebūti Vilniui Europos kultūros sostine, baigti ar ne Tūkstantmečio statybą – Valdovų rūmus. Tad bent sklaidantis fejerverkų dūmams ir pasitikdami 2010-uosius atsiverskime šį ploną gražiai „senoviškai“ Rašytojų sąjungos leidyklos išleistą Leono Stepanausko tomelį ir pamėginkime priartinti kitą Lietuvai ir Europai daug lėmusį tūkstantmečio lūžį.

Išgirdus knygos pavadinimą, pirmoji asociacija buvo bulgakoviškasis „rankraščiai nedega“. Metraščiai ir kronikos, deja, dega, pelija, prapuola. Gerai, kad Dresdeno biblioteka iki šių dienų išsaugojo Lietuvoje neseniai po ilgų derinimų ir svarstymų eksponuotą vienintelį išlikusį „Kvedlinburgo analų“ nuorašą – būta anuomet tokio garbingo užsiėmimo: perrašinėti būsimoms kartoms dūlančius metraščius. Kai kuo juos papildant, kai ką, matyt, ir praleidžiant. Bet įrašas apie Rusios (daugumos istorikų teigimu, tai turėtų reikšti Prūsiją) ir Lietuvos pasienyje nugalabytą Brunoną bei 18 jo pakeleivių pasirodė esąs svarbus ir vertas perrašymo.

Broniumi Bibliotekininku Brunoną Bonifacijų praminė jo vardo suteikimo vienai iš Vilniaus gatvių iniciatorius Emanuelis Z. – keistuolis Bronius Bibliotekininkas, anot jo, nešęs į Lietuvą knygą apie kitą keistuolį – žydą, gyvenusį prieš 1000 metų, ir už tai sportiškų „sausumos vikingų“ pasveikintas lazdomis. Dar vienas įdomus „bibliotekininko“ kontekstas: EZ pasakojęs, kad Europos Tarybos posėdyje pagal abėcėlę greta jo sėdėjęs ne mažiau už jį garsus rusų politikas iš „Ž“ raidės (kitas garbingas kaimynas, beje, – tos pačios valstybės kiek mažiau garsus kom. praeities atstovas iš „Z“ raidės) neva gąsdinęs, kad eilinį kartą istorijoje lietuvius vežant į Sibirą, E. prašysiąsis jo bibliotekininko darbo… Čia jau naujųjų laikų legendos, kurias dokumentuos turbūt modernesnės už analus atminties saugojimo plokštės.

Kvedlinburgas – kaip ne kartą primenama L. Stepanausko knygelėje – Vokietijos karalystės lopšys, kurį autorius lygina su Kernave ir Trakais. Daugeliui vidurinės ir vyresnės kartos lietuvių pažįstamas netiesiogiai – mat jame filmuota didžioji dalis DDR gamybos pasakų.

Mano pastebėjimas – Kvedlinburgas yra vienas įspūdingiausių Vokietijos ir ne tik Vokietijos miestelių, su įspūdinga pilimi ant olos, nesibaigiančiais „fachverkinių“ namelių skersgatviais ir dar daugeliu L. Stepanausko knygoje minimų ir nepaminėtų dalykų. Apie šio miestelio egzistavimą Lietuvoje plačiau pradėta kalbėti rengiantis Tūkstantmečio iškilmėms, maždaug tuomet ir kvedlinburgiečiai sužinojo, kuo jų miestas nusipelnęs Lietuvai. Kvedlinburge vietos valdžios ir Lietuvos ambasados sutarimu bei nepailstančiosios Rasos Balčikonytės rūpesčiu 2009-aisiais surengti tikri „Lietuvos kultūros metai“. Gegužės 1 d. Kvedlinburgo miesto teatre įvyko Lietuvai skirtas koncertas, rugpjūčio mėnesį Kvedlinburgo pilyje per Lietuvos tūkstantmečio parodos atidarymo ceremoniją koncertavo pianistė iš Frankfurto prof. Guoda Gedvilaitė ir smuikininkas Vilhelmas Čepinskis (labai geras koncertas – pažymėta Rasos B.!). Rugsėjo 25 d. Kvedlinburgo galerijoje „Baltasis angelas“ atidaryta mėnesį veikusi retrospektyvinė Romualdo Požerskio fotografijos paroda. Viename iš seniausių Vokietijoje Kvedlinburgo Weinachtsmarkte praėjusį gruodį galima buvo rasti ir Lietuvos amatininkų kalėdinių gaminių (beje džiaugiuosi, kad šį Kalėdų miestelių tradicija su karštu vynu ir margais riestainiais pagaliau pasiekė ir Vilnių!), o Berlyne vyko jau tradicinė lietuviška „Kalėdų mugė“ Saksonijos-Anhalto žemės atstovybėje (vėlgi sutapimas – pora šimtų metrų nuo Lietuvos ambasados).

Tarp L. Stepanausko knygoje minimų „Kvedlinburgo analų“ konteksto detalių autoriui ir man pasirodė ypač svarbios šios: „analų“ autoriaus būta vieno, greičiausiai vyro (nors būta diskusijos: L. Stepanausko užklaustas nuomonės, Profesorius Edvardas Gudavičius atsakęs lakonišku – „Kapelionas“), 1009-ieji jam buvo „dabartis“ (apie pirmuosius antrojo tūkstantmečio metus jis rašęs „iš atminties“), taigi įrašas apie Lietuvą turėtų būti ganėtinai tikslus.

L. Stepanauskas kelis kartus pabrėžia Brunono Bonifacijaus laikotarpio tyrėjų perspėjimą: viduramžiai – visai kitoks mąstymo laukas. Taigi nepulkite visko vertinti greitomis šiandienos kategorijomis, įsižiūrėkite į detales. Svarbus šio laikotarpio lūžis: po Otonų „taikaus krikščionybės eksporto“ į „barbariškuosius Rytus“ Henriko IV 1004-aisiais pradėtas karas su jau apsikrikštijusia Lenkija, po kurio, anot metraštininkų, pasirodę baisūs dangaus ženklai: neįprastas potvynis 1009-ųjų sausį ir kraujo lietus Verbų sekmadienį. Toks buvo Brunono Bonifacijaus, išaugusio dar „otoniškoje“ taikių krikšto misijų į slavų ir baltų kraštus dvasioje, „lietuviškosios“ kelionės kontekstas.

Knygelėje įspūdingai aprašyta Karaliaus Otono III piligrimystė į Gniezną pasimelsti prie šventojo Vaitiekaus palaikų ir jo atsisakymas imti dovanas iš Lenkijos karaliaus Boleslovo Narsiojo: „Atvykau ne plėšti ir imti, o duoti ir melstis...“ Įdomiai ši frazė ataidi vėlesniame kryžiaus žygių kontekste arba žinant šiandienos dažnai arogantišką Europos vakarų požiūrį į rytus ar bandant brėžti Europos sienas čia pat už savo durų.

2009-ųjų lapkričio 11-ąją (dar vienas sutapimas – Lenkijos Nepriklausomybės dieną) surengtas L. Stepanausko knygos pristatymas Užsienio reikalų ministerijos Spaudos klube, kur apie ją ir apie platesnį Lietuvos ir Vokietijos santykių kontekstą, iš dalies atspindėtą pranešimų, skaitytų per 2008-aisiais Berlyne vykusią konferenciją „Lietuvos pėdsakai Vokietijoje“, kalbėjo E. Gudavičius, Klaipėdos universiteto rektorius ir Lietuvos–Vokietijos forumo valdybos pirmininkas Vladas Žulkus, Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė, Rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius Valentinas Sventickas ir Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Hansas Peteris Annenas.

„Brunonas Bonifacijus ir Kvedlinburgo analai – istorijos dovana Lietuvai ar istorijos dėsnis? Kokia tikimybė, kad Lietuvos paminėjimų būta anksčiau (girdėjau, kad vienas mus aplankęs arabų kraštų ambasadorius užuominomis kalbėjo, kad senuosiuose arabų rašto šaltiniuose tikrai turėtų būti senesnių Lietuvos paminėjimų)?“ – paklausiau knygą pristačiusio ir jai įvadą parašiusio E. Gudavičiaus. Profesorius labai rimtai svarstė apie gana didelę Lietuvos paminėjimo arabų šaltiniuose tikimybę, tačiau tai – ilgų dešimtmečių ateities tyrinėjimų uždavinys. Tuo tarpu šventojo Brunono Bonifacijaus istorija –­ gana tipiška ano meto „barbariškajai Europai“ – panašius globėjus-kankinius turi Nyderlandai, Vokietija, plačiai žinoma Brunono pirmtako ir įkvėpėjo šventojo Vaitiekaus – Adalberto žūties prūsų žemėse istorija, aprašyta paties šventojo Bonifacijaus. Matyt, gerosios naujienos ir anais laikais nelengvai skynėsi kelią. Anot profesoriaus, tuo metu „Europa“ ir „europietis“ dar buvo labai miglotos sąvokos, pirmą sykį save sąmoningai europiečiu pavadino vienas ispanų jūreivis Danielio Defoe „Robinzone Kruze“. Iki reformacijos bendras vardiklis Europai buvusi katalikybė. Į klausimą, kur žuvo šventasis Brunonas, profesoriaus atsakymas, grįstas daugelio šaltinių tyrinėjimu, buvo vienareikšmis – Lietuvoje.

Profesoriaus Vlado Žulkaus teigimu, ypatinga L. Stepanausko knygos vertybė –­­ bandymas priartinti Brunono Bonifacijaus laiką, atskleisti jį kaip žmogų – kuo paprastai istorija mažai domisi. Lietuviai, anot jo, – toliau nuo jūros gyvenusi tauta, todėl ir paminėti keliais šimtmečiais vėliau nei šalia jūros gyvenę prūsai ar kuršiai. Paklaustas apie vokiečių ir Vokietijos įtaką Lietuvai, profesorius sakė, kad labiausiai ji matoma Vakarų Lietuvoje, kur architektūra ir daugelis kitų dalykų atkeliavo tiesiai iš Vokietijos, o ne per Lenkiją ar kitas valstybes, kaip Rytų Lietuvoje. Anot jo, Lietuvos pėdsakai Vokietijoje ir vokiški pėdsakai Lietuvoje dar mažai tyrinėti, ir neseniai pasirodžiusi dvikalbė knygelė „Lietuvos pėdsakai Vokietijoje“ –­ tik pirmasis žingsnis ta kryptimi.

Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė pasakojo apie erdvę, kurioje susitinka Lietuvos ir Vokietijos istorijos ir kultūros tyrinėjimai: Rytprūsius, Mažąją Lietuvą. Karaliaučiuje jau kelinti metai vyksta tarptautinės konferencijos, skirtos šio krašto istorijai ir kultūrai. Šių metų renginys pavadintas „Rytų Prūsijos kultūros paveldas“. Renginio metu įkurta „Rytų Prūsijos mokslinių tyrimų draugija“, jungianti šia tema besidominčius įvairių kraštų moks­lininkus. Vis daugiau dėmesio sulaukia Karaliaučiaus universitete besiplečiantis lietuvių kalbos dėstymas – po Lietuvių kalbos instituto kartu su Užsienio reikalų ministerija šią liepą Vilniuje surengtų intensyvių lietuvių kalbos kursų universiteto studentams šį rudenį visas šimtas slavų kalbų studentų įtraukė lietuvių kalbą į savo mokymo programą. Regis, pavyksta pamažu grąžinti lietuvių kalbos mokymo ir tyrinėjimo tradicijas į senąjį Karaliaučiaus universitetą, kuriame, anot J. Zabarskaitės, vėl juntama senoji Albertinos dvasia.

Pristatyme dalyvavęs Rašytojų sąjungos leidyklos ir šios knygelės redaktorius Valentinas Sventickas sakė savo bičiulio L. Stepanausko buvęs nustebintas tokiu glaustu ir turiningu tekstu.

Taigi L. Stepanauskas savo kelionių metraščiu priartino šventojo Brunono Bonifacijaus laiką ir erdvę, nuo kurių mes kelis dešimtmečius buvome atskirti garsiosios Berlyno sienos, kurios griovimo dvidešimtmetį 2009-aisiais džiugiai atšventėme su kitomis Europos tautomis. Gripuodami, krizendami, laukdami lengvo stuktelėjimo į dugną ir blyškios švieselės tunelio gale.