Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947)

„Visa Lietuva jau kalėjimais virto“, - buvo dainuojama pirmaisiais sovietų valdžios metais. Neapsiriksime, jei pasakysime arba liūdnai paniūniuosime ir taip: „Visa Lietuva jau kapaduobėm virto“.

1940 metų gruodžio 9 d. buvo įsteigtas sovietinės Lietuvos NKVD karo tribunolas (KT). Kad jo sprendimas būtų teisėtas, jame privalėjo dalyvauti 3 nariai. 1944 metų liepos mėnesį karo tribunolas atnaujino savo veiklą Lietuvoje: LSSR NKVD kariuomenės KT buvo įsikūręs Vrublevskio g. 4, sostinės centre. Penktajame XX amžiaus dešimtmetyje veikė ir specialieji teismai - ypatingieji pasitarimai (YP). Pasižymėjo Kauno ir Vilniaus garnizonų KT. Nustatyta, kad 1944-1947 metais mirties nuosprendžiai buvo skirti ne mažiau kaip 77 asmenims. KT ir sekdavo, kaip tie nuosprendžiai vykdomi.

Knygoje „Tuskulėnai“ rašoma, kad YP 1944 m. rugpjūčio mėn. - 1954 m. gegužės mėn. nuteisė ne mažiau kaip 11 932, o KT - ne mažiau kaip 22 080 „kontrrevoliucionierių“. Mirties nuosprendžių buvo daug, todėl reikėjo nuo tarybinės liaudies gerai paslėptų kapaviečių. Kapavietę, apie kurią bus kalbama šiame rašinyje, taip pat reikėjo surasti ir ja slaptai naudotis. „Nė viename iš turimų dokumentų nėra paminėtas nuteistųjų mirties bausme palaikų slėpimo vietos vardas. Ją apytikriai identifikuoja kryželis, pažymėtas Vilniaus miesto topografiniame plane, vežtame į Maskvą“. Šis kryželis didelio kryžiaus svoriu tebeslegia ne tik užkastąsias aukas, bet ir visos Lietuvos gyventojų širdis. Pasak SSRS NKVD-MGB įgaliotinio Lietuvai saugumo pulkininko Ivano Tkačenkos, dirbusio Lietuvoje 1944 m. rudenį - 1945 m. sausį, ši vieta, t.y. „buvusio vasarnamio tipo privataus ūkio teritorija Vilniaus mieste“, pasirinkta todėl, kad „nakties metu išvažiuoti už miesto ribų buvo sunku dėl nepaprastai įtemptos padėties respublikoje“ (vyko pasipriešinimas sovietiniams atėjūnams ir jų atneštai santvarkai). Pokario metais ir buvusiems NKVD-MGB darbuotojams ši saugi ir patogi vieta žinoma „Bartašiūno vilos“ vardu. J. Bartašiūnas nuo 1944 metų buvo LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras, aktyviai slopinęs (ne)ginkluotą pasipriešinimą. Vien Bartašiūno vardas saugiai dengė didėjančią kapavietę, bet, kaip aiškėja iš knygos, negalėjo visiems amžiams uždengti represinių organų nusikaltimų. „Atėjo Leninas visiems laikams“, - rašė S. Nėris.

Tikėtasi, kad nužudytieji irgi į šią vietą „atėjo“ visiems laikams. Bet Sovietų Sąjungos istorijos smagratis išsiklibino, jo stipinai - nužudytieji asmenys - ėmė vaduotis iš tylos pasaulio ir netiesiogiai padėti atsakyti buvusiai tarybinei liaudžiai į iki šiol neaiškius klausimus.

Tas dvaras, arba „Bartašiūno vilos“ „ūkis, užėmė 1,3 ha ploto, teritoriją juosė akmens ir mūro tvora. 1949 m. dvare dar buvo išlikę trys namai, daržinė, garažas bei trys pagalbiniai ūkiniai pastatai. Rytinėje dvaro dalyje buvo erdvios arklidės (40 x 8 m), pritaikytos garažui, kuriose slėpti NKGB-MGB vidaus kalėjime nužudytų asmenų palaikai“.

Sovietų Sąjungoje vienintelis nustatytas mirties bausmės įvykdymo būdas buvo sušaudymas. Tačiau palaikų tyrimai parodė, kad, be sušaudymo, kapavietėje nemažai rasta užmuštų (badytų, durtų, nužudytų kirviais, kūjais ar plaktukais). Mirties nuosprendį vykdydavo NKGB-MGB „A“ (Apskaitos ir archyvų) skyrius, NKGB-MGB vidaus kalėjimo vadovai ir jiems pavaldi speciali grupė operatyviniams pavedimams, kuri atlikdavo egzekuciją ir užkasdavo nužudytųjų palaikus. Mirtininkai būdavo pristatomi į Lukiškių (arba NKGB-MVD) mirtininkų kamerą, o paskui, gavus įsakymą iš SSRS Aukščiausiojo Teismo, perduodami NKGB-MGB „A“ skyriaus viršininko žinion. Budeliai egzekuciją vykdydavo NKGB-MGB vidaus kalėjimo centriniame pastate 2 kartus per mėnesį vidurnaktį. Pirmoji egzekucija Vilniuje įvykdyta 1944.IX.28, paskutinioji 1947.IV.16. Per tą laiką įvykdytos 54 egzekucijos ir nužudyta 767 žmonės, dar septyni mirtininkai numirė iki mirties nuosprendžio. Trys ketvirtadaliai (76,5%) mirtininkų buvo nuo 20 iki 40 metų, o kas šeštasis žuvęs (16,4%) buvo nuo 41 iki 50 metų amžiaus. Vilniaus NKGB-MGB vidaus kalėjime mirties bausmė buvo įvykdyta 15-os tautybių žmonėms: sušaudyti 559 lietuviai sudarė didžiąją pasmerktųjų dalį (72,9 %). Nustatyta, kad 118 atvejų (16,7 %) sužalojimai padaryti bukais daiktais, 106 kaukolės sužalotos kirviais ir durklais. Taigi mechaninių sužalojimų rasta kas šeštame skelete. Atlikę mirties nuosprendį, specialios grupės nariai išnešdavo lavonus, sumesdavo kaip pakliuvo į kalėjimo vidaus kieme stovėjusį sunkvežimį, apdengdavo brezentu, duobkasiai sulipdavo į mašinos kėbulą ir susėsdavo greta lavonų arba tiesiog ant jų. Nuvežtus kūnus užkasdavo visiškai nuogus arba su apatiniais drabužiais - tai rodo rastos per 800 sagų. „Bartašiūno viloje“ ne šaudyta, o tik laidota. Dabartinio šios baisios teritorijos vardo - Tuskulėnų dvaras - nei budeliai, nei pasmerktieji myriop nežinojo. Lietuviai šią vietą anksčiau vadino vardu Tuskulonys; aišku, kas dėjosi „Bartašiūno viloje“, jiems buvo nežinoma. Iš kur sostinėje atsirado Tuskulonių, arba Tuskulėnų, vietovardis? Atsakyti padeda antikinės Romos istorija ir šio vietovardžio lietuvinimas (žr. „Gimtoji kalba“, 1998, Nr. 4, p. 2-4).

Apie 20 km į pietvakarius nuo Romos miesto ant Albano kalnagūbrio stovėjo romėnų miestas Tùskulas (lot. Tusculum). Respublikos laikotarpio pabaigoje ir imperijos laikmečiu Tùskulas buvo prabangus Romos priemiestis. Jame turėjo vilą žymus romėnų valstybininkas, rašytojas ir filosofas Markas Tulijus Ciceronas (106-43 m.pr.m.e.). Savo dvarą, buvusį netoli Tùskulo miesto, Ciceronas vadino Tuskulãno dvaru (lot. Tusculànum praédium).

I a.pr.m.e. viduryje Romos valstybėje sustiprėjo kova dėl valdžios, kildavo sumaiščių ir pilietinių karų. Tai neigiamai veikė žmonių dorovę, senuosius papročius, valstybės tvarką. Ciceronas stojo ginti senųjų tradicijų, respublikos santvarkos, romėnų laisvės. Deja, jo gerais norais grindžiama veikla neteko net įtakingų ir galingų draugų bei šalininkų paramos. Priešininkai jį įrašė į proskripcijų - už įstatymo ribų paskelbtųjų per 200 žmonių - sąrašus. Vengdamas susidorojimo Ciceronas iš Romos pasitraukė į tremtį. Tuskulãno dvarą nusiaubė priešininkai. Kai pasikeitus aplinkybėms Ciceronas grįžo į Romą, jo vila Tuskulane buvo atstatyta valstybės lėšomis. Tuskulane 45 m.pr.m.e. gimdydama mirė Tùlija - jo mylima duktė iš pirmosios santuokos. Cicerono paguosti nepavyko nė susirinkusiems filosofams - iš širdgėlos jis net išsiskyrė su jauna žmona, mat jam rodėsi, jog ji džiaugiasi dėl Tùlijos mirties. Jis atsiskyręs gyveno viloje prie Ãsturos, po kiek laiko atsidėjo filosofijai ir kūrybai. Tuskulãno dvare Ciceronas 45-44 m.pr.m.e. parašė filosofijos veikalą apie mirtį, kančią ir sielos palaimą „Tuskulano pokalbiai“ (lot. Tusculanae disputationes). Todėl Tuskulano dvaras žinomas ir kaip rami mokslo darbo bei kūrybos buveinė. Paskutinį kartą Ciceronas buvo Tuskulane traukdamasis iš Romos. Jo galingasis priešininkas Antonijus, antrojo triumvirato narys, reikalavo kuo greičiau su Ciceronu susidoroti. Iš Tuskulano tarnai lèktikoje (dengtuose neštuvuose) nešė senyvą Ciceroną prie jūros, kad jis galėtų laivu pasprukti. Antonijaus pasiųsti žudikai - centurionas (šimtininkas) Herènijus ir karo tribūnas Popģjus - pasivijo bėglį netoli kito, Formiãno, dvaro. Pamatęs Herènijų Ciceronas paliepė tarnams pastatyti lèktiką ant žemės. Kaip buvo įpratęs, jis kaire ranka pasirėmė smakrą ir įbedė akis į žudikus. Suvargusi išvaizda, sužėlę plaukai, rūpesčių iškamuotas veidas kėlė užuojautą, ir dauguma ten buvusiųjų užsidengė akis, kad nematytų, kaip Herènijus jį žudo. Ciceronas iškišo galvą iš lèktikos ir buvo papjautas peiliu. Tai įvyko 43.XII.7 pr.m.e. Paskui Herènijus nukirto Cicerono galvą ir rankas, kuriomis jis buvo parašęs „Filípikas“, keliolika kalbų prieš Antonijų. Kai šios kūno dalys buvo atvežtos į Romą, Antonijus dosniai atsilygino žudikams ir paliepė galvą ir rankas padėti ant kalbėtojų pakylos-katedros, kurioje Ciceronas ne kartą triumfavo, demaskavęs priešininkus arba pasmerkęs juos myriop. Pasak I-II a. graikų istoriko Kãsijo Diono Kokcejano („Romos istorija“, 47, 8), Fùlvija, valstybininko Publijaus Klodijaus Pulchro našlė, o paskui Antonijaus žmona, smeigtuku persmeigė Cicerono liežuvį, kuriuo anksčiau jis negailestingai kovojo ir buvo susidorojęs su abiem jos vyrais. Toks buvo Cicerono, romėnų jo galybės metais tituluoto tėvynės tėvu (lot. pater patriae) likimas.

Lietuvos ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas XVI a. įkūrė dešiniajame Neries krante karališkąjį dvarą, aptarnavusį Vilniaus pilis. Paskui tą dvarą valdė Lietuvos didikai. XVIII amžiuje dvarai jau buvo vadinami atneštiniais vardais. XVIII a. viduryje dalį to dvaro valdė vienuoliai Laterano kanauninkai - jie ir atnešė pavadinimus Tùsculum ir Tusculánum. Kaip tik tuo metu centrinė dvaro dalis imama vadinti ir rašyti lotyniškai, t.y. Tùsculum, paskui Tusculánum. Nežinome, kada greta rašomosios pavadinimo lyties Tusculánum atsirado šnekamoji lenkiškoji (ir turbūt rusiškoji) daugiskaitos vardininko lytis - Tuskulany. Šio pavadinimo baigmuo -any, atrodo, galėjo būti suslavintas iš lietuviško daugiskaitinio baigmens -onys, taigi Tuskulonys -Tuskulany (ir Tuskulańcy). Beje, slaviškasis vietovės pavadinimas Tuskulany galėjo atsirasti ir iš lotyniško žodžio Tusculani, reiškiančio romėnų miesto Tùsculum ir Cicerono dvaro Tusculánum gyventojus. Praėjusiais amžiais šio dvaro teritorija buvo Vilniaus girininkijos valdos. Laikoma, kad dvaro pastatus (Sporto g-vė) XIX a. pastatė Vilniaus generalgubernatorius A. Rimskis-Korsakovas. Po kurio laiko jie priklausė garsiam gydytojui ir visuomenės veikėjui Julianui Titijui. Dvaro vila XIX a. penktajame dešimtmetyje tapo vilniečių kultūros centru, nes ją Titijus pavertė užeiga. Į ją, perplaukę valtimis Nerį, rinkdavosi įžymūs vilniečiai: kompozitorius S. Moniuška, pradedantis rašytojas J. Kraševskis ir kiti. Titijus leido literatūros almanachą „Athenaeum“, viloje gimė idėja išspausdinti Moniuškos „Namų dainynus“. XVIII a.pab. dvaras tapo caro Rusijos iždo dvaru, ir jį valdė įvairūs žmonės. 1869 m. pagrindinė dvaro dalis priklausė dvarininkui, žandarų korpuso pulkininkui, paskui generolui A. Losevui; nuo tada ši dalis (palivarkas) ima vadinti Losiuvka. Prieš Antrąjį pasaulinį karą namą ir sklypą, kuriame buvo parkas, valdė lenkų dvarininkai Valickiai, kurie po karo išvyko į Lenkiją. 1940 metais Tuskulonių dvaras buvo nacionalizuotas, visi išlikę pastatai su visa teritorija perduoti LSSR NKVD žinion ir paskirti tuometiniam NKVD-MVD ministrui J. Bartašiūnui.

Į „Bartašiūno vilos“ kapavietę sugulė įvairių tautybių, profesijų, įsitikinimų ir tikybų asmenys. Be minėtųjų 559 lietuvių (72,9%), čia užkasta 56 rusai (7,3%), 52 lenkai (6,8%), 38 vokiečiai (4,9%), 32 baltarusiai (4,2%), 18 latvių (2,3%), 9 ukrainiečiai (1,2%), 3 žydai (0,4%), sovietinės kariuomenės kareivių, austrų, kitų tautybių asmenų; nuteistųjų už karo ir kriminalinius bei nusikaltimus žmoniškumui. Teritorijoje guli per 40 1941 m. birželio sukilimo dalyvių, per 200 lietuvių antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, per 30 lenkų Armijos Krajovos karių ir rėmėjų, Lietuvos laisvės armijos organizatoriai ir vadovai karininkas A. Eidimtas, Lietuvos tautinės tarybos įkūrėjas J. Noreika (generolas Vėtra) ir jo padėjėjas Z. Šerkšnas-Laukaitis, Vanagų ir Žemaičių legiono įkūrėjai karininkai A. Karalius ir A. Kubilius, Žemaitijos pasipriešinimo judėjimo vadovas J. Semaška, Tauro partizanų apygardos štabo viršininkas kapitonas L. Taunys ir leitenantas V. Bacevičius, vyskupas V. Borisevičius, klebonas P. Gustaitis, partizanai ir kt. Tarp užkastųjų ir 4 moterys: dvi lietuvės, vokietė ir kriminalinė nusikaltėlė rusė. Žydšaudžiai po egzekucijos atvežti irgi čia. Šioje kapavietėje užkasti žydas vilnietis Berko Meščianskis, dvejus metus dirbęs Vilniaus žydų geto policininku, pats baudęs ir net koręs žydus, dalyvavęs malšinant žydų neramumus Vilniaus gete, lietuvis P. Mikalauskas, dalyvavęs naikinant geto kalinius ir kt.

LSSR MGB „A“ skyriaus viršininko saugumo majoro (paskui papulkininkio) P. Grišino 1952.VI.23 pažymoje SSRS MGB vadovybei teigiama, kad „to dvaro teritorijoje palaidota ne mažiau kaip 1000 žmonių“. Bet tiriant Tuskulėnų kapavietę rasti tik 607 nužudytųjų palaikai, iš jų tik 43 nustatyta tapatybė. Galimas daiktas, kad likusiųjų palaikai buvo sunaikinti slepiant kraupią piktadarystę. Buvusių kapaduobių nerasta, nes buvo užsodinti medžiai.

„Bartašiūno vilos“ teritorijoje laidota, kaip žinoma, 1944-1947 metais. O paskui kur? Sakykim, po 1950 metų, kai SSRS buvo grąžinta mirties bausmė? „Iki 1952 m. MGB vidaus kalėjime nužudytųjų palaikai buvo užkasami Vilniaus miestą supančiuose miškuose“.

Tuskulėnų kapavietės paslapčiai saugoti buvo paskirti pareigūnai, kurie čia ir gyveno. „Norint sukurti karinių ryšių vaizdą, čia buvo pastatytos neveikiančios radijo antenos. Tuskulėnų dvaro pastatuose yra gyvenę LSSR MVD vadovai, o vėliau trumpą laiką veikė kagėbistų vaikų vasaros pionierių stovykla“. „Bandyta Tuskulėnuose užkastus lavonus sunaikinti darant gręžinius ir į juos pilant kaustinę sodą…“, stengtasi užpilti kapaduobes, žemės įdubimus, sulyginti žemės paviršių, apželdinti teritoriją greit augančiais medžiais ir krūmais. Tuskulėnų dvaro teritorijoje prieš gerus du dešimtmečius buvo pastatyti VRM kultūros ir sporto rūmai. „Tvarkant teritoriją bei įrengiant parką-skverą, KGB prižiūrėjo, kad tiesiamos požeminės komunikacijos, kabeliai jokiu būdu nepriartėtų prie draudžiamų ribų, kad nebūtų nė menkiausios galimybės aptikti bent kokią kapaduobę. Todėl parko takeliai, apšvietimas ir visa kita buvo projektuojama pagal specialų ir atitinkamą planą.

M. Gorbačiovo pertvarkos laikotarpiu, 1989.VII.15 SSRS KGB pirmininkas V. Kriučkovas paskelbė įsakymą Nr. 39-s „Dėl priemonių vykdant TSKP CK 1989 m. birželio 28 d. nutarimą „Dėl 4-5 dešimtmečių ir 6-ojo dešimtmečio pradžios periodo represijų aukų įamžinimo“. Tačiau TSRS KGB pirmininko pavaduotojas drg.V. Pirožkovas nurodė Lietuvoje įsakymo Nr. 39-s netaikyti. (…) Uždrausta pranešti LTSR LKP CK“.

Mat dar 1955 m. SSRS aukščiausiosios politinės valdžios nutarimu KGB struktūroms buvo duotas sutikimas klastoti iki 1955 m. mirties bausme nuteistų politinių kalinių žūties aplinkybes: artimiesiems buvo pranešama, kad kaliniai „buvo nubausti 10 metų laisvės atėmimo ir mirė įkalinimo vietose“. Kad nepaaiškėtų Tuskulėnų dvaro paslaptis, KGB darbuotojai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo (1990.III.11) naikino NKGB-MGB-KGB bylas ir dokumentaciją, susijusią su mirties bausmės nuosprendžių vykdymu Lietuvoje karo ir pokario metais, vežė archyvinius dokumentus į Rusiją.

Ši gerai argumentuota knyga paviešino didelę Tuskulėnų dvaro paslapties dalį. Autorius rėmėsi Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos istorikų darbais, padėjusiais atskleisti SSRS mirties nuosprendžių skyrimą, vykdymą ir kruvinų darbų pėdsakų slėpimą. Studiją redagavo Rima Dulkinienė.