Trys draugai

Šiame Ėricho Marijos Remarko romane puikiai atsispindi tuometinės filosofijos krypties – gyvenimo filosofijos, kurios idėjas plėtojo F. Nyčė, mintys. Romanas „Trys draugai“ -  neįtikėtinai gyvenimiškos idilės atspindys. Autorius stengiasi atverti skaitytojui tikrą pasaulį, nevengia atskleisti jo purviniausių ir didžiausių slėpinių. Romano veikėjai myli gyvenimą, bet karti realybė sugriauna jų troškimus ir lūkesčius. Jie patenka į sudėtingas, dramatiškas situacijas, kuriose atsiskleidžia jų dvasinis pakantumas ir ryžtas. Tai knyga apie žmones, kurie stoja akis į akį su pavojumi ir skausmu, drąsiai grumdamiesi su viso pasaulio neteisybe, tačiau jiems dažnai tenka patirti skaudžių nusivylimų ir praradimų. Romanas „Trys draugai“ dvelkia elegija, bei stumia į liūdesį ir rezignaciją. Veikėjų pasaulis ir ateitis dengiasi beprasmybe.

Skaitydamas šį kūrinį, negali neįsijausti į smulkiai bei krupščiai aprašomus reiškinius, kurie atrodo bereikšmiai ir paprasti, bet tiesiog dvelkte dvelkia tikrove.

Kūrinio pagrindinis herojus Robertas – narsus ir nuoširdus, jis, drauge su savo draugais Otu ir Gotfrydu yra gan apolitiškas, paženklintas tragiška pasaulėjauta ir ironija. Tačiau Roberto meilė Patricijai atskleidžia giliausias jo širdies kerteles. Tai ne tuščia ir ne banali meilė, joje slepiasi per daug sielvarto, prieraišumo, o svarbiausia – draugystės:

„-Ir man taip yra buvę, - tariau aš. – Ligoninėje, po operacijos. Tada aš bijodavau naktį užmigti. Nesumerkdavau akių ir skaitydavau arba galvodavau apie ką nors. Ir užmigdavau tik tada, kai imdavo švisti. Bet tai praeis.
Ji padėjo veidą man ant rankos.
- Baisu, kad gali nebesugrįžti, Robi...
- Taip, - tariau aš, - bet sugrįžti ir viskas praeina. Matai, kad ir man taip buvo. Visada sugrįžti. Bet nebūtinai į ta pačią vietą.
- Tai ir svarbiausia, - atsakė ji jau truputį mieguistai , primerktom akimis. – To aš ir bijau. Bet tu saugai, tiesa?
- Saugau, - tariau aš ir paglosčiau jai kaktą ir plaukus.“

Patricija – jauna, graži moteris, deganti troškimu gyventi labiau nei kas kitas šioje Žemėje, tačiau likimas jai negailestingas. Ji sunkiai serga džiova. Roberto rūpestis ir buvimas šalia padeda jai visuomet šypsotis. Taip ji šypsosi iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos.

Herojaus požiūris į gyvenimą ir meilę gan skeptiškas, bet verčiantis susimąstyti. Kartais atrodo, kad jo žodžiai tiesiog verti aukso:

„Nenorėjau nė tiek apie ją galvoti. Aš tenorėjau, kad ji būtų netikėta, laimę nešanti dovana, kuri atėjo ir vėl išeis – nieko daugiau. Nenorėjau nė pagalvoti, kad tai galėtų būti kas nors daugiau. Per daug gerai žinojau, kad kiekviena meilė nori būti amžina ir kad tai yra jos amžina kančia. Nebuvo nieko išliekamo. Nieko.“

Tai romanas, kupinas katastrofų, išgyvenimų, netekčių bei mažų gyvenimo stebuklų. Kaip ir kituose E. M. Remarko kūriniuose čia neapseinama be politikos ir karo aprašomų įvykių, tačiau būtent šioje knygoje galima pasisemti patirties ir gyvenimiškos egzistencialistinės filosofijos, verčiančios susimastyti net patį abejingiausią skaitytoją. Tai knyga, kurią perskaitęs į pasaulį pažvelgsi kitomis akimis ir galbūt net pamatysi kažką naujo ir neregėto.