Tryliktoji pasaka

„Tryliktoji pasaka“ yra pasakojimas apie istorijas. Vida Vinter, moteris, kurios istorija yra Dianos Satterfild romano centre, pasako savo biografei: „Visi turi savo istoriją. Kada tu man papasakosi savąją?“

Šiame romane biografė ir pasakotoja yra Margarita Li. Ji gyvena ramų gyvenimą su savo tėvais Londono priemiestyje, dirba tėvo antikvarinėje knygų parduotuvėje ir retkarčiais parašo biografijas žmonių, kurių gyvenimai buvo tokie neryškūs, kad jie beveik pranyko istorijoje. Jos gyvenimas sukasi aplink knygas: kasnakt ji praleidžia 6 valandas skaitydama ir dievina senas istorijas, kur ji gali pasinerti romantikoje, intrigose, keršte ir beprotybėje, ir galiausiai – laimingoje pabaigoje. Knyga, kurią ji dažniausiai vadina savo mėgstamiausia, yra "Džeinė Eir". Margaritos gyvenimas apsiriboja knygomis ir tėvo parduotuve. Nuo gimimo ji turi randą, ir fizinį, ir emocinį, tai pasekmė tragiško įvykio, po kurio jos motina nebegali džiaugtis niekuo gyvenime.

Margarita gauna iš Vidos Vinter, bene garsiausios jos laikų rašytojos, laišką, kuriame prašoma, kad Margarita parašytų jos gyvenimo istoriją. Tikriausiai žinomiausia Vidos Vinter knyga yra „Narsos ir nevilties pasakos“, kurioje yra dvylika skirtingų jos perpasakotų legendų. Sklido gandai, kad knygoje turėjo būti trylika pasakojimų ir laikui bėgant visi stebėjosi, kas nutiko tryliktajai pasakai.

Margarita apstulbo, kodėl Vida Vinter šiam darbui pasirinko būtent ją, ji prisibijo šios užduoties. Per daugelį metų Vida Vinter davė daugybę interviu, kuriuose vaizdingai pasakojo savo gyvenimo istoriją. Jai pačiai tie pasakojimai žymiai įdomesni nei tiesa, kaip ji tai paaiškina savo laiške Margaritai:

Aš skundžiuosi ne tais, kuriems patinka tiesa, o pačia tiesa. Kokia nauda, kokia paguoda gali būti tiesoje, palyginus su pasaka? Ar naudinga yra tiesa vidurnakty, tamsoje, kai vėjas kaip lokys riaumoja kamine? Kai žaibas įskelia šešėlius ant miegamojo sienos, o lietus savo ilgais pirštais barbena į stiklą? Ne. Kai baimė ir šaltis priverčia tave suakmenėti lovoje, nesitikėk, kad kietakaktė ir bekūnė tiesa atskubės tau į pagalbą. Tau reikia putlios pasakos paguodos. Raminančio, užliūliuojančio melo saugumo.

Vidos Vinter problema slypi tame, kad ji nebežino istorijų, kurias norėtų papasakoti. Jos parašyti romanai buvo priemonė išvengti savo pačios istorijos ir užgniaužti ją giliausiuose savo proto užkaboriuose. Tačiau dabar, gyvenimui artėjant į pabaigą, jos istorija reikalauja būti papasakota. Dėl Margaritai nežinomų priežasčių, Vida Vinter nori savo istoriją papasakoti būtent jai. O pasakoti yra ką.

Vidos pasakojimas prasideda Angelfylde, „Angelfyldas yra kaimas. Angelfyldas yra namas. Ir Angelfyldai yra šeima.“ Tai giminė, kuri turi ir pinigų, ir nuosavybės, tačiau neturi aristokratiškų titulų. Tai didžiulis namas, kurio šeimininkė vadinama ponia, o sodininkas kilęs iš kartų kartas sodus prižiūrėjusios šeimos. Būti kilusiam „iš didelio namo“ reiškia ne tik lūkesčius ir privilegijas, tačiau taip pat suteikia galimybę išvengti bausmės dėl netinkamo, net skandalingo, elgesio. Tai beveik ir apibūdina Angelfyldų gyvenimo būdą. Daugeliu prasmių, tai tikriausiai viena labiausiai sugedusių šeimų.

Vidos istorija prasideda viena karta prieš jos gimimą. Pasakojime yra motina, kuri mirė gimdydama, graži dukra, žiaurus sūnus bei vyras, negalintis įveikti savo sielvarto. Tai besikartojantis modelis. Įsimylėjėlius susilpnina širdgėla, kuri juos priveda prie beprotybės ir atsiskyrėliškos egzistencijos. Vaikai auga neprižiūrimi, be jokio griežtesnio auklėjimo. Istorijoje yra mirtys, ne santuokoje gimę vaikai, vaiduokliai, guvernantė, geraširdis kaimo gydytojas, skandalas, sodas su dekoratyviai apkarpytais medžiais ir gaisras, kuris galiausiai sunaikino Angelfyldų namą. Pasakydami ką nors daugiau sugadintume istorijos raizginį.

Margarita gyvena Vidos Vinter name Jorkšyre, kol istorija gabalėlis po gabalėlio yra jai papasakojama. Tačiau ji supranta, kad ne visa istorija yra atskleidžiama, na bent jau kol kas dar ne visa. Namų darbuotojai stengiasi susidurti su Margarita kuo rečiau. Kažkas naktimis kasa sode, o kartais atrodo, kad kai kuriomis naktimis kažkas švelniai gieda vis tas pačias penkias natas. Margarita kelis kartus nuvyksta į Angelfyldą apžiūrėti sugriuvusio namo ir sužino apie netikėtus istorijos siužetus. Ir visgi Vidos gyvenimo istorijoje Margarita aptinka paralelių savo gyvenimui, taip atverdama savo dvasines žaizdas.

Pasivaikščiojimas viržyne beveik pribaigia ją, o istorija pasiekia savo kulminaciją audringą naktį, kai neveikia telefono linijos. Džeinė Eir iš knygos, dažnai aptariamos „Tryliktoje pasakoje“ tampa svarbia istorijos dalimi. Ir vis dėlto Margarita privalo viską sudėlioti į savas vietas, idant suprastų Vidos gyvenimą ir prapuolusios tryliktosios pasakos paslaptį.

Dalį „Tryliktosios pasakos“ malonumo sukelia akivaizdus Dianos Saterfild gėrėjimasis pasakojimais. Margarita dievina skaityti, o Vida – pasakoti. Per jas Diana Saterfield tyrinėja, kas istoriją padaro reikšminga visiems skaitytojams. Taip pat aišku, kad ji nori atgaivinti gotikinę istoriją didžiuliame name su tarnais, dramomis ir šeimos paslaptimis. Tai akivaizdi pagarba Džeinei Eir ir kitiems panašiems tos seserijos romanams. Tai taip pat yra ir viena iš šios knygos silpnybių. Tam, kad sukurtų Vidą Vinter apėmusį chaosą, Diana Saterfild privalėjo pašalinti bet kokius dominuojančius vyrų personažus, paversdama juos pamišėliais, nesugebančiais bendrauti su mergaitėmis ir moterimis, likusiomis Angelfyldų name. Vyrams palikti antraeilės reikšmės vaidmenys, tokie kaip geraširdžio kaimo gydytojo, sodininko, Margaritos tėvo bei įgaliotinio. Mano manymu, tai nedidelė kaina, kurią reikia sumokėti, kadangi svarbiausia yra pasaka. Kam reikalinga tiesa?

Vida Vinter yra pagrindinis, dominuojantis šio romano personažas. Jos aiškus suvokimas, kas padaro istoriją įdomia, atspindi ir pačios Dianos Saterfield sugebėjimus. „Tryliktoji pasaka“ yra jaudinanti istorija, kuri atsiskleidžia su netikėtumais bei atradimais, kur, rodos, menki komentarai ir įvykiai romano pradžioje iš tikrųjų turi didelę reikšmę istorijos atomazgoje. Tai toks romanas, kuris vos baigus skaityti gundo pradėti jį vėl iš naujo, vien tam, kad pasimėgautume, kaip atskiros detalės susijungia į vientisą istoriją. Jei jums patinka skaityti ir jei jums patinka geros istorijos, Diana Saterfield nori su jumis tokia pasidalinti.