Trumpa istorija beveik apie viską

Šitą knygą turėtų perskaityti kiekvienas mokantis tą daryti ir turintis vidurinės mokyklos žinių apie visatą, žemę, atomus ir molekules, gyvąją gamtą. Perskaitęs jis galės aiškiau pajusti savo reikšmę pasaulyje ir visa, kas vyko ir vyksta apie jį. Knyga kiekvienam skaitančiajam sukels nemažai filosofinio pobūdžio minčių ir, ypač mėgstančiam kurti, suteiks ne vieną impulsą daryti tai pakilus aukščiau tos kasdienybės, kurioje tenka mums būti iki ausų įsiknisus į rutiną ir kasdienybės rūpesčius. Knygoje labai aiškiai ir visapusiškai atskleidžiama pasaulio pažinimo dialektika ir tie keliai su klystkeliais, kuriuos žmogui tenka nueiti artėjant į tiesą arba kitaip tariant darant tiesą vis tikresne ir tikresne, bet niekad nepadarant visiškai tikra.

Perskaitęs knygą pagalvojau, kokius pasviečius reikėjo apeiti autoriui, kiek knygų praversti, susisteminti ir apibendrinti, kiek laiko sugaišti berašant, kol gimė toks visapusiškai išsivystęs „naujagimis“, kaip ta knyga. Pasaulį nuo A iki Z sudėti, surikiuoti ir pateikti aiškia, įdomia ir intriguojančia forma, įterpti nemaža publicistinių elementų ir pikantiškų žinių apie tyrinėtojus – tai didelis menas ir didelis autoriaus nuopelnas.

Kas paaiškėja perskaičius šitą knyga?

Kaip mažai mes žinome apie savąją žemę – iš ko ji sudaryta, koks spindulys, kas ir kaip ją pasvėrė, kiek prakaito buvo išlieta besirausiant į jos gelmes. Jums pasidarys aiškiau kaip juda žemė ir kitos planetos, kas yra kosmosas ir tie pasauliai, kurie šviesos greičiu skrido ir dabar tebeskrenda toldami nuo mūsų. Ir kad tas tolimas, kaip ir visa kita, yra tai, dėl ko mes galime gyventi ir būti savo puikiojoje žemėje. Tereikia tik milijonosios ar net dar mažesnės kokio nors pokyčio dalelės, kad staigiai pradėtų viskas keistis (apledėti ar sudegti) ir mes, homo sapiens, šioje žemelėje nebeišgyventume. Mūsų žemė yra pavojinga planeta. Jos orbita susikerta su milijonais taip pat smarkiai skrendančių visokiausių kosmoso kūnų ir tik viena laimė, kad tame pačiame Žemės orbitos taške jie atsiduria ne tuo pačiu laiku, ir vienas su kitu apsilenkia. O susidūrimas su šimto metrų ilgio ir atitinkamos masės kosmoso kūnu (tokių yra neįsivaizduojamai daug) prilygtų daugelio šimtų Hirosimos atominių bombų vienkartinio sprogimo. Vien tam kūnui bekrentant į žemę, jos paviršiuje suspaustas oras įkaistų iki 1500 Celsijaus laipsnių, o tai būtų gerokai karščiau nei saulės paviršius. O po to dulkės ir visa kita taip užterštų atmosferą, kad keletą metų žemelė nematytų jokio saulės spindulio. Kas tada ištiktų mus? Savo scenarijus galite susikurti kiekvienas individualiai. Ir ne tik kosmosas, bet ir pačios Žemės gelmės yra liulančios ir gali išspjauti į atmosferą ne ką mažiau dūmų, garų, pelenų ir viso kito, kad mum čia pasidarytų nesaldu, o gal ir visai bloga. Pasirodo, kad mūsų dabartiniai žemynai, tarsi kokie milžiniški laivai, kaip niekur nieko, „plauko“ ant žemės plutos, kyla ir raukšlėjasi, sproginėja ir grėsmingai stumdo vieni kitus.

Kiek įdomus yra makro, tiek pat jo, o gal net ir daugiau, yra ir mikro pasaulyje, kuris susijęs su atomais, elektronais, branduoliais ir visu kitu. Ir jį pažinti žmogui yra nė kiek ne lengviau, kaip ir kosmosą.

Dar įstabesnė yra gyvybės ir, atskirai imant, žmogaus, atsiradimo ir buvimo raidos Žemėje istorija. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kokie reikšmingi yra sukalkėjusių gyvūnų (fosilijų) liekanos, kurias tiria ir išvadas skelbia plentologijos mokslas. Tai jis atsako į klausimus, kas buvo mūsų Žemėje prieš milijonus metų, kaip viskas keitėsi.

O ląstelės pasaulis, kuris sudaro gyvybės pagrindą, yra toks keistas ir sunkiai paaiškinamas, kad žmogui sunku net įsivaizduoti. Jame, paviršutiniškai imant, tarsi kokiame kompiuteryje yra sukurtos tokios savireguliavimo sistemos, kurios naudoja koduotą paveldimumo juostą (jos ilgis kiekvienoje ląstelėje yra 2 m ilgio), fizines ir chemines molekulių ir atomų sąveikas, kurios, palyginus su galingiausiais šiuolaikiniais kompiuteriais, yra tūkstančiais kartų sudėtingesnės ir paprastesnės. Ir visa tai – įmontuota kiekvienoje mikroskopinio dydžio ląstelėje.

Perskaitęs knygą pajutau, kad žmogus su šiuolaikinėmis mokslo ir kitomis žiniomis yra nei daugiau nei mažiau, kaip mažytė, vargu ar ne mikroskopinė, salelė, o aplink jį gyvena ir verda milžiniškas nežinomybės okeanas.