Timas

Yra tiek daug dalykų, kuriuos norėčiau pasakyti apie šią knygą, tačiau nemanau sugebėsianti tą padaryti sklandžiai. Manau, geriau pristatysiu knygą savaip – tiesiog aprašydama viską, kas dedasi mano galvoje. Padrikai, tačiau nuoširdžiai.

Iš pirmo žvilgsnio, „Timas“ yra neįtikima istorija apie dviejų žmonių – naivaus dvidešimt penkerių metų protiškai atsilikusio jaunuolio Timo bei keturiasdešimt trijų metų santūrios senmergės Merės Horton – santykius. Natūralu, jų santykiai yra abipusiai naudingi, ir kiekvienas jų tarsi moko kitą gyvenimo dėsnių.

Tačiau toks knygos apibūdinimas nieko apie ją nepasako – yra lyg apatinis pyragėlio sluoksnis. Rašytoja Kolina Makalou (Colleen McCullough) papildo šį sluoksnį dar keletu – juose daugiau įžvalgumo ir tiesos. Galiausiai, visas „kepinys“ atrodo taip skaniai, kad... nesinori jo suvalgyti. Norėtųsi šį pyragėlį pasilaikyti – lyg brangų atsiminimą.

Nuo pat pradžių skaitytojas supažindinamas su Timu, kurio neįmanoma nemylėti ir nenorėti apsaugoti. Timas yra tyras ir naivus. Jį kvailina „draugai“, krėsdami įvairiausius pokštus, tad Timui būna liūdna, tačiau ne visai dėlto. Jis liūdi ne dėl pokštų, o dėl to, kad negali suprasti, kodėl su juo taip elgiamasi. Jo reakcija į pokštus nėra instinktyvi. Jis nori būti suprastas ir mylimas, kaip ir mes visi.

Visi, išskyrus Merę Horton. Nuo pat jaunų dienų jai tenka grumtis su daugybe iššūkių ir sunkiai dirbti, kad išsikovotų sau gyvenimą. Deja, „gyvenimo“ sąvoką ji supranta kitaip negu daugelis mūsų. Ji neturi asmeninio gyvenimo, niekuomet nedraugavo su vaikinu, niekuomet jo ir nenorėjo. Vienintelis jai malonumą keliantis dalykas – vienatvė.

Susitikusi su Timu, ji susižavi jo paprastumu ir nesuvaidintu nuoširdumu. Jie ima pildyti viens kito spragas – spragas, kurių nė nemanę turį. Būtent šis „spragų pildymas“ suteikia šiai knygai patrauklumo.

K. Makalou emocijų ir pasaulio suvokimo aprašymas yra tiesiog nuostabus. Nesu tikra, kad esu skaičiusi kažką panašaus. Ji tarsi patiki svarbiausias paslaptis – atrodo jas jau žinojai, tačiau nesuvokei jų tikrosios paskirties. Net dabar, kai rašau šią recenziją, negalėčiau apibūdinti to, ką apibūdino ji, nes tai per daug gilu, verčia nusišypsoti ir žavi.

Tačiau šis kūrinys yra daug daugiau... Jis privertė mane permąstyti dalykus, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavau. Pavyzdžiui, kai Timas miegojo, Merė svarstė, apie ką jis sapnuoja: ar sapnuose jis išlaisvina save ir galvoja apie tai, apie ką realybėje net nedrįstų? Sustojau ties šia vieta ir ėmiau galvoti. Viena vertus, sapnai suvaržo, kita vertus – išlaisvina. Bet ar tai gerai? Juk atsibudę turime grįžti į realų gyvenimą ir suprasti, kad sapnas tik iliuzija. Vis dar mąstau apie tai.

Kitas man patikęs dalykas yra personažų ryškumas ir vaizdingumas. Jie tokie gyvi, kad, atrodo, tuoj iššoks iš knygos puslapių. Jų vietinis slengas prajuokina ir tuo pat metu išspaudžia ašarą. Tai, ką jie sako (nebūtinai žodžiais), gali suprasti bet kuris žmogus, kalbantis bet kuria kalba. Knygos personažai įsimenami ir labai savotiški. Man patiko tai, kad jie sako tai, ką galvoja, ir galvoja tai, ką sako. Brutaliai nuoširdūs, tokie, kokių realiame gyvenime sutinkame retai. Ši knyga man buvo tarsi ramybės oazė po kasdienio gyvenimo peripetijų.

Taip pat žavėjausi nedideliais kūrinio fragmentais apie Australijos gyvenimą ir kultūrą, užsinorėjau aplankyti šią šalį. Mėgstu skaityti apie svetimas kultūras ir žmones, tačiau buvo įdomu ir tai, kaip šioje aplinkoje sekasi gyventi personažams, ypač, žinoma, pagrindiniams.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad įsimylėjau šią knygą. Esu nepaprastai laiminga, kad perskaičiau ją ir galiu užtikrintai pasakyti, jog tai ne paskutinė šios rašytojos knyga, kurią skaičiau. Rekomenduoju!