Tik su dukra

Prieš nuspręsdama dar kartą perskaityti savo knygų spintoje esančias knygas, netyčia suradau tokių, kurias nusipirkau prieš keletą metų vos tik pradėjusi eiti į universitetą. Kažkodėl nepamenu, kad būčiau jas skaičiusi, taigi jos turėjo būti pirmoje eilėje. Viena iš tų, kurias nusprendžiau perskaityti pirmiausia, buvo knyga „Tik su dukra“. 

Betty yra vidutinio amžiaus moteris, turinti du jaunus sūnus iš ankstesnės santuokos. Knygoje pirma pažintis su Betty prasideda jai vykstant į Iraną trumpų atostogų kartu su savo antruoju vyru ir maža dukrele. Bėda ta, kad Betty yra amerikietė, o pasirinktas kelionės laikas yra visai prieš pat Irako ir Irano karą ir dar Moody (jos vyro) šeima yra tipiški iraniečiai. O kas blogiausia, šios dviejų savaičių atostogos galiausiai prasitęsia iki beveik dvejų metų.

Knygoje plačiai aprašomas Betty gyvenimas Irane pas iraniečių šeimą, higiena (ar tiksliau jos trūkumas) kasdieniame gyvenime bei problemos, kurios kyla vien dėl to, jog ji yra moteris, gyvenanti patriarchalinėje visuomenėje, religijos valdomoje tiek pat, kiek ir šalies vadovų. Žinoma, Betty nenori likti Irane ir netrukus ima ieškoti kelių, kaip jai ir jos dukrai grįžti į JAV, bet dėl Moody temperamento permainų ir valdžios baimės (valdžios, kuri nekenčia Amerikos ir amerikiečių) ji vis labiau ir labiau įsibaimina ir žūtbūtinai bando pasprukti, prisiimdama didžiulę riziką, bendraudama su nepažįstamaisiais, kurie teigia galintys padėti, ir Šveicarijos ambasada (vienintele vieta, kur amerikietis gali kreiptis pagalbos, nes Irane nėra JAV ambasados). Pabėgimas iš Irano į Turkiją knygoje užima trumpesnę dalį nei galima tikėtis po prieš tai perskaitytų 400 puslapių, aprašančių bandymus šią kelionę suorganizuoti.

Būsiu atvira, pirmus 100 puslapių skaityti man buvo labai sunku. Tiesiog viskas nesusiliejo į visumą, kuri būtų lengvai skaitoma, nors po tų pirmųjų puslapių tikrai tapo lengviau sekti istoriją, tikriausiai dėl mano pripratimo prie autorės rašymo stiliaus ir dėl to, kad knyga buvo parašyta Betty ir William Hoffer (tikriausiai jis atliko didžiąją dalį rašymo nuo Betty istorijos pasakojimo) taip, kad tu tikrai jautiesi, jog esi ten, svetimoj šaly, kartu su Betty. Bet aš visą laiką svarsčiau, kodėl ši moteris, kuri taip myli savo dukterį, į kelionę nepasiėmė kartu ir savo dviejų sūnų? Kadangi jie yra tik paaugliai, knygoje niekada nebuvo užsiminta, ar jie pasirinko nevažiuoti, ar jiems niekad taip ir nebuvo suteikta galimybė rinktis. Man labai norėjosi, kad ši detalė būtų paminėta.

Vienas gąsdinantis knygos aspektas tas, kad nors ji buvo parašyta ir išleista 1988 metais, ji vis dar yra aktuali: Iranas iki šiol yra labai uždara šalis, o regioną tebekrečia neramumai, net jei tik keletas (o gal ir nei viena) bombų neseniai nukrito ant Teherano, šalies įvaizdis yra neišsprendžiamai susijęs su baimės ir neužtikrintumo atmosfera. Prologe Betty praneša, kad knyga yra kitų moterų, ištekėjusių už Irakiečių, perspėjimo forma, kas man atrodė kiek nejaukiai. Aš tikra, kad ne visi irakiečiai, gyvenantys užsienyje, ruošiasi parsivežti savo žmonas „namo“ ir ten jas laikyti. Tačiau visko nutinka...

Aš negaliu rekomenduoti šios knygos iš visos širdies dėl kėblių pirmųjų dalių ir panašių moterų iš Viduriniųjų Rytų gyvenimo istorijų, kurios buvo papasakotos kur kas geriau kitų autorių, nors tik nedaugelis buvo papasakotos taip nuoširdžiai kaip šita. Tačiau jei jums įdomus šis regionas ar moterų gyvenimo būdas bei kaip viskas skiriasi keliaujant aplink pasaulį, tuomet knyga bus geras pirkinys.