Knygos
Romanai (1923)
Poezija (616)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





The 120 Days of Sodom, or the School of Licentiousness

The 120 Days of Sodom, or the School of Licentiousness B A L T A S K I R S L Y G Ė

§ Aš – Prokrustas, Jūs – Postenšteinas, ha-ha-ha (ir vice versa)
Savi-stimuliacinis, postmodernistinis, budeliškas išsidulkinimas, kurio neoficialaus apeliacinio teismo uždavinius apribosiu dvejomis konkrečiomis raiškomis: (1) aiškinti tai, kas rūpi man, o ne tai, kas rūpėjo autoriui (tartiufinti); (2) sudeginti, kas garbinama, ir garbinti, kas sudeginama (feniksizuoti).
Nei gyvas, nei miręs, ant galvos stovintis indiškojo komplekso recenzento biologinis organizmas, kaip pridera, su ilgaskverniu lietfrakiu, raudonu vyno buteliu, geria iš kaklelio ir gurguliuoja: kombinuojant iliuminizmą ir racionalizmą *grrr*, teigiant juos esant aukštesnio ir skvarbesnio pažinimo sinteze, net transcendentiniu realizmu *grrr*, dažniau karksėsiu apie autorių, o ne apie padarinį – knygą, – bet būtent tam, kad iš pačių daugialypių invariantiškoj istorijoj surambėjusių ir sergančių šaknų *grrr* atpažinčiau šį wunderkammeriui priklausantį šlamštą. Grrr~
Knygos preambulėje pats šio užgaulaus apokaliptinio maskarado triksteris de Sade'as skiria beveik 6-ias 10-tis puslapių penkiašaknės fabulos įvykių, keturšaknės personažų aukų-moralės (arba anti-”moralės”) diskursui bei kitų vasariškų siužetmotyvinių elementų deskripcijai (kurių, būtent dėl šios žiūros, neminiu), todėl man dar pagrįsčiau rūpi sužinoti psichobranduolinius de Sade'o ejakuliacijų kodėl? ir kaip?
Kirmėlvarliškos egzegezės statinė fragmentacija, dinamiškos prezumpcijos, punctum saliens perklojimas, šviežia sėkla kvepiančią, jau nekart apkapotą, lovą papuošiant (Išankstinis atsikrenkštimas) ramunėlių kvintesencija! Hipotetiškas, titaniškai spekuliatyvus iki dezorganizuoto karikatūrizmo, sinkretinio eklektizmo čiū-čia liū-lia pasityčiojimas iš monstriškų-baidykliškų-išgaubtaveidrodinių identifikacijų-transfiguracijų nexus'o, lyriško melagių poetizmo ir dialektinės sąvokų savijudos!..

§ Ancien régime vientulystės
Prancūzijos bailiaširdė natūra ir padlaižprotė sociokultūra XVIII a. pabaigoje patyrė kaulų smegenų sutrenkimą, krizę, keitėsi, disfunkcinė rinka kėlė bazinę psichologinę baimę, krėtė politinė karštinė ir tokių neuralgiškų bei virulentiškų pokyčių rezultatas buvo – fatališkas limitavimas ar apatiškas kvietizmas, arba tradicijos, kuri buvo laikoma tvirta, moralinė ir estetinė diskreditacija: mąstymo dematerializacija, veiksmo išsivadavimas nuo institucijų, vidinių apribojimų panaikinimas, įtaringumas, prietaringumas, guminiai zondai ir t. t.
Šiuo pavyzdingu faktinio švietimo sukeltos spiritualinės korupcijos ir rutinine disharmonija pulsuojančiu laikmečiu žmonės, atleiskite, odon įvilkti apsigimę plėšrūnai, materijos argonautai ir pragaro vodevilio kariauna, svyravo tarp sodrios frustracijos ir naiviausios ekstazės, tarp žiaurumo ir švelnumo, tarp griežto asketizmo ir beprotiško prisirišimo prie šio pasaulio fruktų – visais atvejais pasiekdami tvarkingos netvarkos demarkacijas ir takoskyras.
Stipriau jaučiami vidiniai sąmonės netolygumai, silpnėjančios konvencialios formos, anksčiau lėmusios stabilią išorę, žemas vidinės integracijos laipsnis, darė žmones nepastoviais ir nenuspėjamais, griaunančiais autoritetus, mažinančiais prestižą bei garbę, apskritai visą-naikinančiais skorpionais, nemaloniais tarantulais ir baisiais slibinais, o pats kiklopinis 120 Sodomos dienų gali būti laikomas šio kretiniško degradacijos periodo, aktyvistinio, antagonistinio, nihilistinio ir agonistinio neaiškumo, absurdiško fantastiškumo jausmo, patologinių simbolių, unikalių anomalijų ir socio-suninių invencijų analoginis modelis, kunkuliuojanti hidristinio debaučerizmo nuogybės vulkaninė erupcija, arba šiaip pharmakonloginė priemonė, nuolat laikoma vaistinėse kaip psichiką veikiantis vomityvas, kurio sukeliamas damnifikacinis šleikštulys tikrai yra specifinis: cerebralinės sąmonės imoralizacija.

§ Audringas esteterra krušlys
Nepakartojamas legendinio de Sade'o stilius yra barokinis-groteskinis manierizmas/nuodėmių-chronizmas su klaikiai pakylėto jausmo imitacija – vienu vieninteliu rococo altruistiniu sentimentu: perdėtai sąžiningu žiaurumu – ir grandioziškai sustiprėjusia vitalinė energija, su pagiežingu destrukcijos poreikiu ir karčiai satyriško žodžio megalomanija, su akcidencijos bybiagalybe ir savavališku disponavimu definicijomis <...>; Jis tai brutaliai seka impulsu ir aistra, – ypatinga nevaržomo spontaniškumo aspiracija, o ne natūralia tvarka/selekcija, – tai krenta į refleksijos ir abejonės paribį, – linkstama į tai, kas socialiai vadinama “perversija”, o ne į nesuvirškinamą normatyvių taisyklių kvestionavimą ar revizionizmą.
Kadangi “realaus gyvenimo” veikloje abi būsenos gana greitai išeikvoja jas varančią vidinę energiją, de Sade'o genius irritabile, arba pagal galingą naturalisme madą pasitelkia supergalingą caprices de l'imagination ekspresijos estetinį triuką, arba – nei ekspresyvų, nei reflektyvų, bet diagnostinį, preciozinį dooper-pooper stilių, įkraudamas visą savo ekstra-pasaulietiškai/alienistiškai intuityvų, tiek libertininį, tiek asketinį, jautrumą aiškiai-regai ir stiprius disproporcijos/mutilacijos pojūčius į laukiniškai laisvą, paradoksaliai nežmogiškumą stiprinančią, emocinę raišką bei į kovą su psichosocialine priespauda.

§ Sick New World
Visuomenė, ta liberali, demokratiška į moriaizmą linkusi minia, kurioje visi vienas kitą traukia per purvą apsimestiniu bendravimu ir trafaretinėmis frazėmis, bei išsilavinę, tačiau archivyskupiškai nieko neišmanantys, superliatyviai iki defekalizmo meluojantys, kvailiaakliai-kreivakojai teisingumo-švietimo-žiniasklaidos-literatūros padugnės-kriticistai ir parazitai-humanistai, tik išgirdę infamiškos reputacijos {'tseit, žiaurų, baisų, mįslingą, “nemoralų”, akis badantį} de Sade'o vardą, iškart bio-propulsyviai pakyla į inflamacijos padanges ir prasivardžiuoja, rėkdami tokias keistas, anachronistines, iš naujadarų tuntų ir insultalendų ištrauktas sąvokas kaip antimodernistas, modernistas, postmodernistinė asmenybė, šėtoniškas, prometėjiškas, krizinis tipažas, bohemietiškas hedonistas, [poli]semantinis [super]genijus, modernistinis maištininkas bei kitais panašiais politiškai agrafiškais, algolagniškais, moraliai nepatikimais, ciniškais, frivoliškais, piktais, vulgariais, žiauriai patvirkusiais bei intravertišką, meninės prigimties, savyje skęndinčio žmogaus asmenybę/likimą nusakančiais habitus'ais-placitum'ais:
(1) kai būnama atskirai, socialiai nesusisaistoma ir neįsipareigojama, nejaučiama jokios atsakomybės, – net sau, – o žmonės ir aplinka vertinami tik malonumo ir įdomumo kriterijais; (2) kai gyvenama kitaip nei Kiti: be namų, prie įprastų socialinių normų netinkant ir nesitaikant, saugiai jaučiantis tik niūrioje, tvora aptvertoje erdvėje, pūvant ir medžiams, ir žmonėms, ir laikui; (3) kai kūrėjas yra įnoringas, sergantis protas, šokanti maro žiurkė, rašytojas nerašytojas, predatoriškas nonkonformistas, įtūžęs ir susierzinęs, ligotas, nervingas, depresyvus ir egocentriškas, nuolat viskuo nepatenkintas, nuolat susikaupęs priešiškai; (4) kai klaikiai pabosta kasdieninis, seniai į psichinę ligą peraugęs idiotizmas, bukapročiai valdininkai, ištižusios ir pusgalvės valdžios, išbadėjusių politinių plėšrūnų rujos, parsiduodantys demokolakai, ištroškę garbės ir pinigų pajacai, bendraklasiai bestuburiai, šlykštūs pataikūnai, makleristai, homo oeconomic'ai, visa chameleoniško rėžimo smarvė; (5) kai išreikšminama ir pasirenkama sąmoninga intelektualaus akultūrizmo ir asocialios gyvensenos poza, ginčijamasi su elitinio menininko įvaizdžio tradicija, pateikiamas karnavališkai išvirkščias jo variantas; (6) kai iš savęs išpumpuojama kultūra, tesanti disciplinuojanti ir baudžianti jėga, kurią reikia pažeminti, ir pasilieka tik alkoholis, valgis, seksas bei rašymas, prilygstantis ar net prasilenkiantis (nota bene!) su malonumu besidulkinant...
Viso to gyvenimo polėkio, rafinuoto antiintelektualizmo, filosofinių problemų estetizavimo bei psichologizavimo, progenitoriškas kentauras yra Donatenas Alfonsas Francuazas de Sade'as – ryškiausias šūdžmogio archetipas iš visos eldoradinės pankrokistų speciei, net ir šiandieną pritraukiantis neįtikėtiną skaičių, - žinoma, tie patys perleidiniai yra puiki atviro pornografizmo saleability net ir “kultūringiems” ispanų sluoksniams ar bliat-jadoms - gražių jaunų auksinių šūdmusių, kurios, piketuodamos gatvėse su iškištais liežuviais ir po kaklu kabančiu, baisiai trikdančiu užrašu Viva la Reason!, sukdamos ratus, įkyriai zyzia, jog visi neblaivapročių cikoriniai-erotiniai dubletai-surogatai, – prašokant neišmatuojamo diapazono ero-literatūrą, paminėkim problemiškesnės paradigmos kinematografijos šedevrą Salò ir jo propaguojamą įmantriai aristokratiškos ir ateistiškos delinkvencijos fauną i florą, – po gerbiamo pionieriaus de Sade'o yr, 'tseit, absurdiškas bei grubiai dramatizuotas latentinis farsas. (Galvą linguokit, Simone de Beauvoir, Mrs. Dalloway, Maman Nana, importuotos bohemietės, wandervogelbewegung' žaltvykslės... um, viršutinė pop-teatro ložė nesijuokia.)

§ Substitutizuota realybė
De Sade'as - decentralizuota, eksperimentuojanti, stigminė asmenybė, pranokstanti įvairių tipologijų ribas, atmetanti bet kokį ištižimą, atlaidumą, kompromisą, sąžiningai nepriimanti nė vienos vertybių sistemos ar gyvenimo būdo/paterno kaip “galutinės tiesos” ar “teisingo gyvenimo” pa(š)tetinių sinonimų, atvira daug-kam, with no central sets of permanent commitments + su įsipynusio juodo bonne mine au mauvais jeu modalumu, apibūdinamą kaip švelnų, sentimentalų, moteriškai brutalų ir laukinį, vyriškai gyvybingą, iš esmės, šlykštų romantizmą, konkrementiškai sumaišytą su dionisišku pesimizmu, deliuzine paranoja ir lytiniu palaidumu, - kartoju, de Sade'as kaip moralės antipodas ir, Šėtono prietarais išsireiškiant, šio pasaulio gėrio šturmanas, tebuvo veidmainiška ilgos psichistinės saviapgaulės auka ir mechaniškas išoriškai sukeltos aistros/kančios bei suspendacijos/inovacijos termostatiškas rezervuaras: nežabotos atomistinės laisvės, absoliučios nepriklausomybės ir panašios prabos (absurdmintinio indigenizmo prabos) willkur siekėjui kalėjimas reiškia mirtį, nes granitinė laisvė kaip svarbiausias moralinis tikslas yra svarbesnė už tariamą teisę arba funkciją į gyvybę; tas inteligentiškas žvėris, žinoma, net nesiruošė ankstyvai mirčiai ir nevisai atsakingai pasirinko deviacijos kelią, tiesą sakant, net sugalvojo užlipti (ar nulipti) ant kito ešafoto laiptelio: deklaravo tuštybės ultimatumą savo paties supremacizmo eksploatacijai, t.y. “reformaciniu” šiupeliu pagilino, pakeldino, praplatino vulgarumo ribą literatūroje.
De Sade'as nesigėdina nei auto-da-fé, nei atgalinės datos collonn'os infame ir sąžiningai, su seniai sulūžusiomis verčių liniuotėmis bei matlankiais, siekia savitapsmio, lieka ištikimas gyvenimui, nesitaiko su žiauriu fatumu – iracionalios valios, alogiškų instinktų ir kitų pasąmonės procesų stumiamas, garsiai nepritardamas melui ir konsensinei socialinei struktūrai, – vėliau perukuoti dėdės bandys sąmonėje sunaikinti fizinio pasaulio galimybę, – Jis toliau su viltimi (įvykio geismo sukeitimu su tikimybe) arba reikme ir iliuzija (mechaniška valia, t. y. valia be noro/nenoro) tęsia savo kenkėjišką, nuostabiai negražų, genitalijų pavidalo plerpalą be tikro turinio, (1) kad išlaikytų supančiotą egzistencinę ramybę prieš jį praaugančią visumą, darnumą ir organizuotumą, arba (2) kad numalšintų bevertiškumo ir niekingumo būseną, kuri atsiranda pajutus sunkiai pakeliamą menkystę, kai nuneigiamos bet kokios kosmologinės tiesos, arba (3) kad sunaikintų dualistinio pasaulio pažinimo legitimaciją ir tradicinę metafiziką bei įtvirtintų save kaip absoliučios Tiesos autoritetą ir monopolį: o tai padaryti galima tik (at)kuriant savo mimetišką/galimybinį, neoplatonišką ἐπέxεινα, savo vizionieriško idealizmo “tikrąjį pasaulį”, savo provakacinį, smurtu grįstą, ir radikalų, seksu pervertintą, 4 Mėnėsių Pornvillį – 'tseit oksimoronas, 'tseit pozityvus negatyvizmas džiaugsmingoj komos būsenoj.
O gal tai tik dar viena iš tų tai padrikų, tai išsamių, tik šįkart antjusliškomis kankynėmis egzaltuota ir anarchija užplombuota, bakterijai-parazitui-piktžolei-pirmuoniui-simpletonui laimingo ir laisvo quasi-pasaulio seksteorijų adepto-sistemizuotojo sensualinės įžvalgos ir kvailos įžūliai papeiziotos eudaimonologinės nesąmonės belekaip besiskėriojančio grandininio pjūklo tepalo dėmėje?

§ Koridoriaus karklyno kanibalas
Dievo, kartu ir rezignacijos, atsikratymas - tai kalbos - tos apgaulingos fetišizuotos būtybės, - tai gramatikos - tos būgštaujančios moteriškos personos, - ir jų abiejų sąmonės arbitralumo naikinimas, reikalaujantis jėgos, energijos ir dvasios laisvės: užsidegimo kurstymui, savo paties represyvaus ir kvailo cenzoriaus įveikimui.
De Sade'o atsakas? Suktas jausmų sąmokslas ir mutacija, t. y. dionisiškų, barbariškų, asketiškų tekstų prigimties apgaubimas apoloniškuoju, mistišku, laukiniu stiliumi: grubus akmuo lotoso žiede!
Visgi šio akmens/nešvarios sąžinės/estetinių formulių drabužių kokybė – tikra, išdailinta, virtuoziška, demagogiška, aktoriška in eroticis ir in litteris. Iš čia ir ta afrodiziakinė, giluminė, ištvirkėliškai išsivėpusi amor misterija ir buržuazinė deus dekadanso infekcija su bravūriškais gašlaus-žiauraus kraujo mikstūros nuleidimais, infuzijomis bei transfuzijomis.
Nors de Sade'as ir neužėmė itin privilegijuotos padėties ekstralingvistinio referento atžvilgiu, nors Jis nepasižymėjo adekvačiu santykiu su realybe - ne prie ko: antipatiją romėnams jaučiantis recenzentas kaip de Sade'as nemėgo jūros ir mėgo šunis, o ypač ugnim šnopuojantį pragaro Cerberį, - nors Jo kūrybą gal ir būtų galima pavadinti architektūriškai anti-antropomorfine arba net egipticistiškai anti-vampyristine, – bet visuomet aristokratiškai drakulistine, – nors Jis ir buvo suimtas už slapukavimą su puikia siaubūne Sodomija, – tai buvo debiliškos tradicijos megėjų, pasigailėjimo verto bandos doroviškumo, suskretusių bailių, reaktyviai kliedinčio ressentiment'o, sergančios valios Pensum fatalistų, pernelyg defunctus infantilgnomų, pernelyg povertiškų smalamasės dvasininkijos jėzuitų, gemeiner/gewohnlicher prelatų, tingių kiauliavagiškų zoofilų, ignorantiškai autistinių širšinų, chroniškų maldos cilindrų, instituciškai segregatyvi, anomališko įniršio detencija, nenutuokdama apie žmogaus prigimtį, todėl idiotiškai siekusi ją pažaboti, skelbdama “individą, įkūnijantį moralinę deprivitaciją” arba folie morale, ir ribojusi de Sade'o mintijimą, ant kaktos klijuodama bepročio etiketę, – nors Jis sėdėjo įkalintas atitinkamų proporcijų katedrinės klounados bausmių kolonijoj, biurokratinės ir ekleziastinės inkvizicijos tironijoj, Bastilijoj, kone Babelio bokšte, - užrakintas sibiriškoj diennaktinėj vienutėj, izoliuotas konteineryje, iškastruotas nuo gyvenimo, susvetimėjęs, sterilizuotas, užsklęstas eskapizme, užkonservuotas šitame “beveik-kolumbariume”, šituose “mirusiųjų namuose”, - apsiginklavęs iš Italijos parsivežtomis riebaluotomis šakutėmis, po didele pagalve slepiamom, ne mažiau riebaluotom godmichém, ir su kerštingai sulfidiškam sproginėjime degančia plunksna-durklu, - kurią dažnai atimdavo prohibicionistai, siekdami Jo ekstirpacijos/reabilitacijos, Jo minčių abolicionizmo/redukcionizmo, Jo knygų ekspurgatorizmo/eunuchizmo, - eina tie juodadvasiai maniakai po velnių! - de Sade'as ežiadygliškai atmetė savo atmetėjus, nepasidavė nei nuovargiui ar askezei, nei specializacijai ar mumifikacijai, ir savo antiklerikalinėje filosofijoje (buduare) bei profaniškame rašyme išliko genialiai nerimastingas, totaliai paviršutiniškas, lunatiškai regimybiškas, diletantiškai efemeriškas, embrioniškai metamorfiškas ir, tikėtina, jog sąmoningai/programiškai skelbiantis gamtinio fiktyvumo kultą ateinančioms kartoms; kultą, vėliau išsikerojųsį į kokybiausią ir panoramiškiausią fluidamorfiją: “žvelgimą iš viršaus žemyn”, aršiu radikalizmu ir nuoširdžiu anarchizmu, siekiant atskleisti įtakingųjų ir apskritai visuomenės hipokriziją, parodant kokia daugybė įstaigų ir jų veiklos metodų, kuriuos visi priima kaip neabejotiną dalyką, išties yra žiaurios, pasibjaurėtinos ir melagingos karviškai atrajojančio civilizuoto žmogaus toginės maskuotės. (Casanova, atleisk inkonsistencijas...)
Kitas, taip pat linksmas, tokio amžinai teisingo festivalinio žvelgimo implicitiškas tikslas - integruoti potencialų blogį (pvz., sukilimo nusikaltimą) į potencialų gėrį (pvz., egzistuojančių įstatymų autoritetą) taip, kad blogis laipsniškai transformuotųsi į gėrį arba egzistuotų kaip būtinas iššūkis gėriui, o pastarasis turi susidurti su rimta savo skelbiamų principų kritika, be kurios jam iškyla pavojus tapti kita blogio forma (arba degraduoti į blogį).

§ Omnipotenciškas Monstralas
Krikščioniškos moralės nuosmukis iki beprotybės ir regresas iki epilepsijos (kenksmingumas) kaip narkotiškas hiper-aktyvumas, kaip styginė įtampa, kaip godi balta liepsna (signifikacijos resursas) padidėjusiai dvasios galiai, kūrybiškiausio rango tobulai individualybei (dorybingumui) - štai desadiškojo-satyrikono plieninio imoralizmo priežastinė ir neperskiriama seilių-voratinklio pradinės amalgamacijos dispozicijos/konjunkcijos persona-moralis-composita pamišimo impulsų subversijos g_a_l_i_a! (O, varge!)
Žiaurios, tulžingos, sulaukėjusios nuodėmės intoksikacija kaip dionisiškas, šarvuoto nekroseksistinės rapsodijos ir sumaišties demono, griaunančio tamsos lordo, kūrybiškai aktyvaus Antžmogio su Pusžmogio moralės obertonu, mitografinio demiurgo intuityviosios etikos kodas!, pagimdytas pamatinio neteisingumo savivokos, jog esi nekaltas aukštesnės instancijos įrankis, kankinama siela: neturintis savo paties potencijos, pilietinių teisių, nepriklausomos egzistencijos ir, neturėdamas pasirinkimo, stovi kaip apkvaitęs, supančiotas, drebakinklis mustangas mirties ganykloje. (Aš rėkti kruvinos nuodėmės šventumo dok-tryną!)
Dievas/Gėris mirė, kolektyvinė sąžinė bei moralė turi būti defloruota (iliuzijų žlugimas), nauji matmenys ją apibrėžti pompastiniu sociodarvinizmu, deviantine reputacija ir neslepiamu niekingumu (asmenybę deformuojantys turtai) užima aukštesnių savybių vietą. Savikonstrukcija – tai neadekvatumas; miazma – tai grynumas; išganymas – tai “benosizmas”; objektas – tai subjektas; darbas – tai cinizmas ir nešvankybė; ideali visuomenė pasiekiama tik išnaudojus visas pragariškas absoliutaus blogio potencijas: nuodėmę, korupciją, skurdą, tironiją, asmeninį žiaurumą, kančią, susvetimėjimą ir beprotystę. Rekomenduojama pasisaugoti moratorinės kaukolės sklerozės, smegenų hemoragijos, nervų ląstelių pigmentozės bei priekinių skilčių susiliejimo. (Ridete!)
Žvelk nežvelgęs, - nėra čia jokių klaidinančių subkultūrinio liumpenproletariato conscientia perplexa aspiracijų, nes de Sade'as egzistuoja - būtent dėl to ir negali nusižudyti - savo paties viešpaties, iš esmės didžiausios valios ir visažiniškos didybės, savo paties Žmogiškojo Transcendentalumo Žemėje, kuris atsiranda iš pasąmonėj užkonservuoto silpnumo instinkto ir telpa tik buko žmogaus galvos kiauše, ir sau pačiam įgaliotos superordinacijos dėka, negailestingai ir su grynai piktavališku negatyvizmu bei uzurpuojančia laisvės idėja atsistodamas savo viešpaties vieton, susitapatindamas su absoliučiu universalizmo forpostu arba abstraktaus dieviškumo atramos tašku/hipostaze, kuris reliatyvizuoja pasaulietinę tvarką bei įgalina individualistinės vertės herrschen be jokių išlygų ir apribojimų. (Marija ir vėl nuleido vandenis į antropo-morfyzmą!)
Ši individualiame kūne įsikūnijusi pasaulių Domeneddio valia yra atsiradusi karingo, mezopotamiško, orientalinio despotizmo-monarchizmo, šiaip in France buvusio visų politinių problemų alfa ir omega, siauruose rėmuose, kur žmonės, toldami nuo gamtos, privalėjo tik tarnauti, nors iš tikrųjų jau egzistavo paliegęs moralinis egoizmas, griežtas jakobizmas, totalitarinės demokratijos svajonė, kvailas sankiulotų ateizmas, pagieža vyskupų ir karaliaus valdžios autoriterui, ne-aš (kitų asmenų, veiksmų universumus valdančių taisyklių, pvz., abstraktaus biblicizmo, ir t.t.) charizmų niekinimas, biurokratinės konspiracijos bei kitos smegenis perskalaujančios, niūraus artificialistinio individualizmo praktinio įsikūnijimo išdavos. >Marginalija – paronomazija<

§ Anti-Ievos statulos kriticizmas
Pagrindines temas, iškylančias psichologiškai skaitant markizo de Sade'o 120 Sodomos... folklorinę sãgą, galima susumuoti vot-tak: (1) socialinis atsietumas (vienišumas; benamiškumas; santykių tarp žmonių stygius; lėtas tarpusavio ryšių nutraukimas); (2) kultūrinių substancijų virtimas neaiškiomis būsenomis (mobilaus siužeto ir turinio atsisakymas; ideologinių iliuzijų išsisklaidymas; bėgimas nuo sisteminių konceptualių interpretacijų į momentinius jausminius patyrimus; pasaulio ir savo paties nerealumo pojūtis; nepastovumo bei sujauktų, netvarkingų įvaizdžių intencionali gamyba; istorija kaip praeities harmonijas griaunantis demonas; rimtumo atmetimas; nelieka nieko be eksperimentavimo su jausenomis); (3) nuemocinimas (emocijų atrofija; meilės žlugimas; pojūtinio patyrimo atbukimas; sustingimo fantazijos; beasmenis stilius; asmenų laikymas materialiais objektais; struktūralizmas; banalybė suvokiama kaip ne mažiau gąsdinanti už siaubą); (4) hedonizmas be malonumo (pasibjaurėjimas civilizacija; gyvybingumo ir seksualumo sutapatinimas; galvojimas kūnu; antihedonizmas, pasireiškiantis erotinių temų subjaurinimu); (5) nenormalumas kaip intensyvumo šaltinis (įtikina tik liguistumas; realu tai, kame slypi mirties rizika; pirmenybės suteikimas tiesos iškraipymams, ligai, perversijai, atmestiesiems; savęs demonstravimas, norint priblokšti; vulgarumo branginimas; žiūrovui sviesti keiksmai kaip priemonė jį įtraukti į veiksmą; paskutinis emocinio gyvenimo bastionas yra baimė; nenatūralumo, dirbtinumo ir perdėjimo meilė).
Ritmiškai amplifikuotas šimtagrandinio pjūklo mechanizmas: visuomeninis atotrūkis skatina neaiškumą patiriant patį save bei savo aplinkos objektus; psichologinis neaiškumas nuemocina žmogaus ego santykį su objektais; nuemocinimą gali atsverti hedonizmas, atsiradęs visuomeniškai ir emociškai atitrūkstant nuo objektų, į kuriuos hedonistiškai orientuojamasi; kai hedonizmas nepatenkina, pradedama gyvybingumo pojūčio ieškoti save ir kitus užverčiant tuo, kas visuomenėje laikoma nenormaliu, kas galbūt gali pasiūlyti didesnio intensyvumo patyrimą.
Tai gali būti tik per purvinus didinamuosius fantazijos akinius matomi, uždegantys ir šaltu aliejaus blizgesiu spindintys gryno, nuoširdaus, pudor'iško grožio baisumai ir dėl pačios savęs ieškota/kurta žudikiškai adrenalininė, in abstracto, abusus optimi tikrybė, žmogaus gelmių eksploracija, subjektyviai modeliuotas paraliteratūrinis ir retrospektyviai eksponuotas metatekstinis iškrypimų ir ekstaziškų konvulsijų konglomeratas: amoraliai triumfuojantys bordeliai, tribadiški kekšynai-vienuolynai, licencijuotos septynmetės sutenerės su kitų-dresiravimo funkcija, nuogi berniukai-servantai, praskiestakojai uretros produktų rijikai, snarglinės bazūkos ėdikai, lavonų-haremų pelėsių tvaikas, išplėstinės peting ir manustupracijos lektūros, masyviai pro ausis ir nosis tekantis lipniaskoniškai karnalitiškas rojaus pienas, letalūs nunuodijimai, pirštų ir liežuvio kišimas į najadiškas subinskylutes, konkubinacinis ekshibicionizmas, vapeurs'iškai frikcinės abominacijos, magnetinių perspiracijų uostinėjimas, hormonų aberacijos, monstratyviai predestinuotos dvasios saturnalijos, <...ad infinitum...> invalidiškai disfiguruotų venerų ir arogantiškaformių afrodičių ekscesai, įvairios plačiaspektrės aptarnaujančių damų-baisūnių orgijos ir šešiacolinių stulgių flegmatiškos poliucijos, bei, žinoma, visus organus trikdantis ir sielą skerdžiantis illico post coitum cachinnus auditur diaboli.

§ Icha Icha Banzai!! Impress'ijos
Skaityti šį sifiliu išfulguritintą sansaros balaganą, kur elektringu nuoboduliu įžemintame siužeto kovalizdyje rojalistai-maquerelles ir abbés-flagelantai atlieka vienintelį internalinį fokusą – immisio penis – yra tas pats, kas skaityti apie pirduliuojančias babuinus ir mėlynbarzdžius asilus, kurie, rydami saldnuodingus svogūnų lubrikantus, džlondiškai kruša avis ir vigoriškai kopuliuojas su vištomis, arba tas pats, kas sriūbčioti klaustrafobinių kliedesių ir sekspatologinių žinių barščiius su įčiurkštu beprotgenialiu sėklacetiniu prieskoniu, o, tuo tarpu, kantoriui de Sade'ui atliekant kulminacinių-liberacinių tauškalų izotopinį naratyvą, seksšvietimo pornomafija karštai diskutuoja apie kiaušinėlius, spermą, membranas ir liaukas. Kadangi šių nesuskaičiuojamų, kruštfordiškų piranesi-orgijų epifenomeniškas pigmalionizmo faktorius - arti nulio Celcijaus, prislopintas chloroformu, kristalo būsenos, tai ir norint iškuopti visą recidyviai mėšlinų, bakchanališkų, kontrerotiškų sugestijų krūvą, reikia įtempti valią ir nuolat ją vibruoti, siekiant didžiausios ferocia animi amplitudės, kol rezonuojasi virginalinio pažinimo sukeliamas garsas, kol pats tampi gličią purpurinę makštį siurbianti dėlė ar su monodipsamaniakišku dėmėsiu kontempliuojantis opiostoiškas pithecanthropas.
Aš sapnavau, jog esu Marcelis Proust'as ir jog aš rūrinau mane. (Kūnfantazinė konjūgacija!)

§ Sexus Fausse
Stambiagabaritinėm rudastraipsnėm monadom suprojektuotas – ir neužbaigtai sumontuotas – 120 Sodomos dienų epamythas iš tikro buvo parašytas ramiai, nepastebimai ir nuosaikiai gyvenančios, neestetiškos, trivialios, prozai-vištiškos, net parodijos nevertos, paniurusios, kambarinės, amfibiškos Moteries; tačiau Moteries – sit venia verbo – su peniu, kurios drėgni ir rinoplastiniai smegenų mėsgaliai, jau ir šiaip netinkantys nei dideliam protui, nei dideliam mokslui, buvo brutaliai retarduoti kančia nepatirti aistringų džiaugsmų, atskleisti didžkukuliškų galių, ir pan., kuri, >saldus keiksmas in terrorem<, tapo aukšto nusikalstamumo, “genitališkai nesusivaldanti” helėnė pozityvistinės kriminologijos ir froidiškos sublimacijos skrandžiui.
De Sade'ės guinea'iška, idiotiška, skystaprotiškai tamsiadvasinė stabožiūra, kuri tiesiog prikepina prie dabarties, déhors'ą laiko daiktų esme, mažmožius kelia aukščiau už pačius svarbiausius reikalus, ir vieninteliu rimtu užsiėmimu mano esant meilę, vyrų užkariavimą bei visa, kas su tuo susiję – seksą, tualetą ir t. t., tos košmariškos moters su peniu dėl jos menkesnio proto tai per daug nejaudina, nes ji pasikliauja ne jėga, o klasta, klasta machiaveliškai iškreipti, de-fabrikuoti fizionomiją ir mąstymą, kad kalba ir veiksmai taptų dirbtinai individualizuoti.
Glorifikuoti šią biseksualią, nepaprastai žemą pačia savo prigimtimi, egzistuojančią izoliuotai geimen pasaulėmatoj, šią androgininę hermafroditę, šią falinę madoną, kuri nemėgsta jokio meno, nesupranta jo ir neturi talento, tik myli banalią aistrą, yra be galo juokingas, išpūstas ir žeminantis dalykas (ypač kai ji pati radijuoja mortaliai brutalia ydų galantija ir gracingai efeminizuotu lečerizmu). Tačiau ši vaginalinė cazzo opulencija yra bendra begalei, nesuskaičiuojamos daugybės būtybių, kurias estetiškai universalizuojanti gamta in saecula saeculorum nepaliaujamai plukdo į paviršių iš neišsemiamo hobbzdoom'o šaltinio taip dosniai, kaip aplinkui žyrančios žiežirbos, kalviui kalant karštą geležį ir dekonstruojant ego-integralumą.
Šiuolaikinėje tikrai nehamletiškoje visuomenėje, kuri gyvena perdozavusi keturkampišku atlapaširdiškumu, de Sade'ą galėtų imituoti bet kuri išbadėjusi, lytiškai nepatenkinta ir šiek tiek nuobuodžiaujanti Japonijos turgaus boba ar skeptikės raukšlėmis pažymėta traktorininkė, – nors primum mobile lieka kerintis nimfomaniškų ir mimomaniškų inklinacijų shemale'as, – kaip ir pats de Sade'as, neturinti nė žalio supratimo apie tai, kas iš tikrųjų yra laisva ar tragiška ar didinga, bet turinti padidėjusį, už viską stipresnį norą – ar kitą narcisistinį amour-plaisir/vanité nuožmiajėgišką savispazmą – būti šlovinamai, bet nelaisvai, priklausomai nuo dabarlaikio geismo/svaigulio, kuris tuoj liaujasi, kai tikslas jau pasiektas. (Genitalfleksiškos blužnies conditio sine qua non!)

§ Auros atrofijos įveika
Prakeikęs Dievą, užsitraukęs viešųjų justicijų – Įstatymo Bažnyčios – priešiškumą ir teologinių sanitarų – Vilties Bažnyčios – neapykantą, de Sade'as pasijautė atsidūręs tikrovės nuošalėje, nustojęs būti jos dalyviu, praradęs ontologinį saugumą, o tai reiškia, jog viskas, kas jam vėliau nutiko, viskas kuo jis tapo ir darė pirmeiviškai bandos buvo tik tikrovės regimybė – neapibrėžta ir nejauki būklė, plūduriavimas moraliniame limbe tarp būties ir nebūties; beje, lengvas šokinėjimas (nepilnas šokis) po netikėjimo karcerį palaimingo rojaus Welt als Porno und Existentia Fluxa šokių aištelėje ir buvo ta temporalinė levitacija, – tarsi dūmai, liepsna ar vandens fontano čiurkšlė, – tas skraidančios žuvelės gyvenimas svarbiuose sudžiuvusių prisiminimų mumijose bei brangiausios formos vaizduotėje, t. y. gyvenimo simuliacija neribotoje, auksu žėrinčioje laisvėje, iš kur ir plėtojosi potroškis gaminti ne dėl to, kad būtų užsidirbama pragyvenimui, ar dėl to, kad pripažintų žmonės ar koks dievas, bet iš nepriklausymo nuo prigimties, iš metafizinio vidinio poreikio, nes niekas, kas yra visiškai iš piršto laužta, negali būti absoliučiai svetima.
Nereikalingas, atsitiktinis, betikslis poelgis, savigeneracinis projektas, manifestacinis selbstdenker'izmas reiškia panacėjišką laisvę: nors ir stikliškai trapią, tačiau revoliucinę. Kas neturi prigimties, neturi normų, – vien tik nudievintas, didingai beprotiškos ir švaistūniškos grynos gamtos/būtinybės stuburas. Iš krikščioniškos perspektyvos, t. y. atmetus bet kokią estetiką, de Sade'o egzistencija yra nuodėmė kurti, o ne būti, su blogiu ir perversijomis sieti save per vaizduotę, o ne būti jais, tačiau, tos pačios krikščionybės atžvilgiu, nuodėmei vergaujantį žmogų yra teisinga padaryti žmogaus vergu. O jeigu nuodėmės vis dėlto nebuvo?
Ar de Sade'ui priaugo savidestruktyvi, reakcijos pobūdžio, flebotomiška rašytojo-žarna (perdžianti mene perfumuoti publikai akis ir kvepėti taip, kaip nekvepia, bet vis dėlto rašytojo-žarna) dėka laisvės, kurios jis nesugebėjo pasiekti vienkartiškoje, monolitinėje, sustingusioje ir mirštančioje realybėje? Ar de Sade'as, nesugebėdamas pasidaryti intelektualiai laisvas ir tarnaudamas valiai, gelbėjo savo gyvybę (paneigtą potenciją ir etinį nujautrinimą), savo tarsi-būtį pasakojimu, nuvijančiu siaubingą melancholiją, ir net pavertė savo gyvenimą produkavimu, skatinančiu simpatinio pobūdžio vidinę galią? Ar de Sade'as nebesugebėjo skirti objektyvios realybės nuo savo paties reakcijos į ją, jas abi suliedamas į koegzistencinį simbolinio ir dirbtinio horizonto modelį? Ar raminantis, konsekvencijos teorijos argumentus atmetantantis, beprotiškas, asmenį palaidojantis bokštas/įkalinimas, verčia medituoti vilkiškų aistrų erdvėje, tobulinti meno laipiojimą sienomis, atgimti per laisvės atėmimą?
O gal de Sade'as kaip tik ir buvo pirmasis schizmatiškas skaidytojas, dilgėlė, erozija trisdešimt šeštuoju laipsniu, savo paties draugas, o ne tiesos bičiulis; pirmasis ultragrubus ateistas, balistiškai atmetantis antgamtines jėgas, pasaulietines institucijas, absoliutistines doktrinas, prievartinius kolektyvus, dangiškąsias imperijas, ritualines harmonijas (pvz. žemos kilmės deklaruojamą “atsinaujinimą” ar “pasaulio pakeitimą”), patriarchalines tradicijas ir t. t.; gėdos neturintis, vodką maukiantis, Marselietę traukiantis, dirbtinai žvėriškas/kalakutiškai buldogiškas šarlatanas, siekiantis žavėti skaitytoją, mulkinti jį, stebinti hipertrofuotomis improvizacijomis, gluminti kolosališkai mistifikuotais iškrypimais, stulbinti vulgariomis frazėmis, net grynomis nesąmonėmis? pirmasis gyvenimo fenomeno kaip vouloire-vivre/absoliutaus-niekio apologetas, kraštutinai neigiantis epigonistinę-atavistinę dresūrą? kekšiškai idealizuota ir palingeneziška Lao Dzės reinkarnacija? keistai morališkai subinkraujuota-pliurali-superdeterminuota Antikonfucijaus monistinės metafizikos/imanentinės kosmologijos slaptinga ir draudžiama alchemija? (Vivat comoedia!)

§ Gnoseologinė ekstrapoliarizacija
De Sade'as nėra įprastinis duonakriaukšlinis/mėsmaltinis „kas nors“ – nei antiholistinis susideginęs smuikas, nei kazuistiškai dogmatiška X-maso eglė, nei makabriškos sąmonės fenomenas su prigimtine les passions logika, nei rudimentinis nihilistas ar méthode psychologique onanistas, nei prolifiškas egotistas ar išpuikusios esprit laukinis žmogofagas, nei autoritariškas komunistų-nacių ar ekstazės politikų prosenelis, nei antinomiška asmenybė su neaiškumo-intensyvumo mechanizmu ar isteriškas antihumanistas su kūrybinės patologijos intencija, - jis yra nepaneigiamas, visur esantis, rykliškai angeliškas ir vektoriškai įvairiakryptis tiesos paklydimas: grynasis fantomas.
Drožiant moderniosios antropologijos terminija, mensch ohne eigenschaften, be prasmės, be vertės, be tikslo, be tiesos, be vardiklio ir be skaitiklio, be priežasties ir be padarinio (ir su taisyklingai begaliniu nežinomuoju tiesiojoj xxxxxxxxxxxxxxx žarnoj). Miunhauzeniškas, potencialiai gundantis ir seilių sekreciją sukeliantis pramanas, įspūdis be įžvelgiamo charakterio, plokščias kontinuumas, tuščias kevalas be branduolio, mirguliuojantis, orgiastinis, neišsidiferenciavęs, pirminis chaosas, pats neturintis vaidmens in his own role theory, galutinai išnykstantis tyloje ir tuštumoje. (Vuck-cummz!)
O gal tas vaidmuo yra toks tvirtas, toks neįveikiamas, toks giliai įsišaknijęs neprijaukintose, piktose, griaunančiose gamtos/nebūties/tapsmo jėgose, sukylančiose prieš civilizuojančios doros tvarką, kad aš pats, tartum negrynas pažinimo subjektas, neperkoštas nei per erdvę, nei per laiką, nei per protą, nei per gėrį, esu per daug atitrūkęs-išgaravęs, tiesiog bjauriai-dirbtinai nuobodus-nenaudingas, beprasmis-absurdiškas, kažkoks negatyvus, netikras, netvirtas, vos kvėpuojantis, grabaliojantis tamsoje jausdamas, bet nieko nesugebantis apčiuopti, ar kotiruoti, ar matyti? net santykinės regimybės Dievo esencijos ar apriori/aeterni/supramondaines vertės požiūriu? (Laisva interpretacija rūūūlz!)
In summa: nepaisant multilęšinės mikroskopijos, fizinės ir cheminės egzaminacijos iltiniais protezais, de Sade'as – obskurantiškoje dimensijoje įgaubta inefabili persona; o 120 Sodomos dienų – smegenieną rėžiantis teatrališkos aistros klyksmas.

Verdiktas: seksualinių perversijų apoteozė.
2021-08-01
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
Les 120 journées de Sodome, ou l'École du libertinage
Tema: Romanai
Leidykla: Sun Vision Press
Leidimo metai: 2012
Puslapių: 312
Kodas: 0983884250
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą