Tarantulas

Pirmas įspūdis, perskaičius nediduką detektyvinio siužeto romaną, – kad autorius, prieš jį rašydamas, prisiskaitė per daug trilerių. Absoliučiai viskas, iki paskutinės smulkmenos, čia primena kitas knygas ar filmus: siužetas – D. Faulzo „Kolekcionierių“, šiurpinančios veikėjų tarpusavio santykių detalės – dramatiškus Pedro Almodovaro filmus apie transvestitus ir sudėtingo likimo šeimas, kur vykdomi slapti nusikaltimai, įvykių aplinka – meilės romanų rožiniais viršeliais „dekoracijas“.

Pagyvenęs plastinės chirurgijos specialistas (toks neįtikėtinai talentingas, kad per kelias valandas namų sąlygomis niekieno nepadedamas moka padaryti ne tik plastinę, bet ir lyties pakeitimo operaciją) laiko įkalinęs į menus linkusią garbanotą gražuolę. Ji klusniai vykdo visus jo nurodymus ir net nebando išsivaduoti. Be jos, gydytojas dar lanko ligoninėje sunkia protine liga sergančią jaunutę dukterį. Paskui pasakojimas nukrypsta į nusikaltėlį, kuris, prieš kelis metus apiplėšęs banką, slapstosi nuo policijos. Jam skubiai reikia pakeisti išvaizdą, ir, negavęs gydytojo sutikimo, jis ryžtasi jėga priversti chirurgą jį operuoti. Pagal klasikinę schemą –­ intriguojanti užuomazga, audringa kulminacija, šokiruojanti atomazga –­ parašytas tekstas labai jau primena kino scenarijų. Priemonės, kuriomis autorius siekia pavaizduoti „šių dienų žiaurumo, neapykantos ir keršto troškimo persmelktą visuomenę“ (tokią formuluotę patyrę istorikai galėtų nesunkiai nuginčyti) – lakoniškos, minimalistiškos, bet gana stereotipiškos. Aukštakulniai bateliai, brangūs automobiliai, paslaptingos Prancūzijos pilys, pistoletai ir lagaminai su pinigais – naudodamas šiuos jau įgrisusius, šablonais virtusius vaizdus, sausai ir dalykiškai eskizuodamas įvykius, pasakotojas tarsi specialiai rašo scenarijų P. Almodovaro filmui (kuris, beje, jau pradedamas filmuoti). Jei jo tikslas buvo pavaizduoti žiaurumą ir ištvirkimus, reikėjo bent kiek giliau paanalizuoti veikėjų charakterius, tarpusavio santykius, asmenines tragedijas – ir romanas taptų bent dvigubai storesnis. O šis tekstas sudaro nebaigtumo, skubotumo įspūdį, ir skaitytojas, žinoma, gali pašiurpti nuo rafinuotai sadistiškų vaizdų, bet kas iš to? Dramos socialinės šaknys telieka vos vos pastebimos, aplinka aprašyta punktyriškai, tad patikėti – juo labiau pasimėgauti –­ tokiu romanu galės nebent kriminalinių kronikų mėgėjai. Skvarbesnio proto skaitytojas pasiges „gyvenimiškumo“, be kurio net detektyvas virsta pigiu skaitalu.