Tamsioji upė

Visur įrengtos stebimosios kameros, „žiūrinčios“ į mus. Kreditinės kortelės, kurių viduje įmontuota schema, fiksuojanti mūsų pirkinių istoriją. Jūsų identitetas, kadaise būdavęs vienintelis unikalus dalykas, tampa didžiulio kalėjimo sraigteliu. Tai gali skambėti kaip paranojiko tušti žodžiai, tačiau pasaulis pamažu eina šia kryptimi.

Tuo tarpu Džonas Tvelvas Hauksas (John Twelve Hawks) toliau kuria sunkiai įsivaizduojamus pasaulius savo „Ketvirtosios realybės“ trilogijoje. Žinoma, tai išsigalvojimas, tačiau mokantis įtikinti. Būtent dėl tikėtinumo autoriaus antroji novelė „Tamsioji upė“ skaitosi su baime.

Visiškai mėgavausi pirmąja trilogijos dalimi „Keliautojas“, kuri išleista 2007-iais metais, ir nuo to laiko laukiau antrosios knygos norėdamas sužinoti Gabrielo Korigano likimą. Nors  šis personažas ir galėtų vadintis pagrindiu pirmoje dalyje, antrojoje centrinėje pozicijoje figuruoja Maja - žmogus, privalantis saugoti Gabrielį ir jo retus įgūdžius.

Šiame išgalvotame pasaulyje Keliautojai (tokie inividai kaip Gabrielis, kuris gali palikti savo kūną vienoje realybėje ir persikelti į kitą) yra nuolatos saugomi arlekinų, kuriems ir priklauso Maja. Arlekinai yra treniruojami nuo mažų dienų, mokomi kovos meno ir įvairių gudrybių. Vėliau jie prisiekia savo gyvenimą paskirti Keliautojų apsaugai.

Antrąjį Džono Tvelsko Haukso kūrinį „Tamsioji upė“ perskaičiau per dvi dienas atostogų Londone metu, tai po to sunkiai galėjau vaikščioti moderniajame Londone. Vis norėjosi žvilgčioti į pastatus, tiek aukštus, tiek ir apleistus, ir pastebėti kokią stebėjimo kamerą, kuri galbūt stebi mane. Nejaukiai jaučiausi ir naudodamasis debetine kortele.

Tokios arlekinų priežiūros Gabrieliui priežastis yra pogrindinė Bretheno organizacija, kuri slepia stebėjimo kameras įvairiose viešose vietose ir stebi jūsų kreditines korteles. Brethenas jau tūkstančius metų siekė sukurti Didžiąją Mašiną (angl. Virtual Panopticon), t.y. nematomą kalėjimą, siekiantį kontroliuoti ir „apsaugoti“ visuomenę. Kitaip tariant, palaikyti tvarką.

Knygos „Keliautojas“ pabaigoje Gabrielio brolis Maiklas priima sunkų sprendimą ir turėdamas neeilinius Keliautojo gabumus susideda su blogio ašimi: jis prisijungia prie Bretheno. Taip broliai tampa savotiškais konkurentais ir net priešais.

Tuo tarpu kūrinyje „Tamsioji upė“ autoriaus nagrinėja daugiau metafizinius ir fantastinius ketvirtosios realybės pasaulio aspektus. Pirmoje dalyje broliai aplankydavo kitus pasaulius, tačiau tik probėgšmais. Šioje dalyje viskas aprašoma detaliau, su istorijos prieskoniu, ne tik vietovių, tačiau ir pačių keliautojų ir arlekinų.

Kol „Keliautojas“ daugiausia priminė Džordžo Orvilo „1984-ieji“, antroje dalyje daugiau kalbama apie šešėlinę vyriausybę, kuri pamišusi dėl kontrolės ir nematomo kalėjimo idėjos. Kartais net ir pats Gabrielis nesupranta turįs galių ir patenka į šiuos visuomenės rėmus. Iš pradžių Gabrielis net nesuprato, kokią įtaką turėjo jo tėvas ir dabar turi jis pats. Supratęs turįs galių, suprato savo tarnystę pasauliui ir tapo aktyvesniu žmogumi, opozinuojančiu minėtai Bretheno organizacijai.

Maja, Gabrielis ir lydintieji asmenys kelionių metu išsiaiškina, kad Gabrielio tėtis Metjū yra gyvas. Tai yra didžiausias kūrinio siurprizas, nes iki šiol manyta, kad jis miręs jau penkiolika metų. Tėvo paieškos Gabrielį su palyda nuveda iki Londono, kur šis sutinka neoficialią Laisvųjų Bėgikų organizaciją, kurie taip pat bando pasipriešinti šešėlinei vyriausybei. Jų siekis vienas - pasaulio žmonių išlaisvinimas.

Laisvieji Bėgijai turi socialinę hierarchiją ir didelį pasiryžimą padaryti ką nors gero pasauliui. Gabrielis greitai įsitraukia į jų veiklą ir ilgainiui tampa grupuotės lyderiu. Jo vaidmuo tampa panašus į Išgelbėtojo ar Išganytojo. Šiame pasaulyje irgi turi būti Jėzus, išvaduosiantis pasaulio žmones.

Apibendrintai galiu pasakyti, kad šioje dalyje labiau nagrinėjama šešėlinės vyriausybės sąvoka, ir tai suteikia kūriniui įtaigumo. Dar geriau, kad Džonas Tvelvas Hauksas išvengė „vidutinės knygos“ sindromo ir pasiūlė skaitytojams šį tą naujo negu dauguma mokslinės fantastikos rašytojų. Jei manote, kad bestseleris „Keliautojas“ buvo vienintelis geras autoriaus kūrinys ir geresnių nebebus - klystate. Kad įsitikintumėte, siūlau perskaityti antrąją trilogijos dalį „Tamsioji upė“ ir laukti trečiosios.