Tamsią naktį išėjau iš tylių namų

Peteris Handkė (Peter Handke, g. 1942) ne vieno kritiko yra laikomas maištingiausiu, kontroversiškiausiu šių dienų Europos rašytoju, o jo kūrybos spektras – labai platus: proza, esė, pjesės… Negana to, P. Handkė statė ir kino filmus – režisuodavo arba pats, arba kartu su garsiu režisieriumi Wimu Wendersu, nemažai yra prisidėjęs prie jo filmo „Dangus virš Berlyno“ kūrimo.

Pradedant kalbėti apie jo 1996–aisiais parašytą, o 1997–aisiais Frankfurte prie Maino išleistą romaną „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“, tiesiog būtina paminėti Handkės sukeltą skandalą Balkanų karo metu, - autoriaus mesti iššūkiai apibūdina ne tik jį kaip asmenybę, bet nuteikia skaitytoją ir faktui, jog iš jo kūrinių turinio galima tikėtis bet ko. Teigdamas, kad ne vien Serbija yra šio karo kaltininkė, kaltindamas dėl tokios nuomonės formavimo žiniasklaidą, NATO pajėgoms pradėjus bombarduoti tuometinę Jugoslaviją, rašytojas pasitraukia iš Katalikų Bažnyčios. Dėl tokio savo poelgio ir ne visiems priimtinų pažiūrų rašytojas išvadinamas „reakcingu romantiku“, vėliau jam buvo priklijuota „šiuolaikinio Balkanų fašizmo ideologo“ etiketė. Ir būtent šioms diskusijoms tebeliepsnojant, dienos šviesą išvysta aptariamasis romanas…

Nepaisant visko, „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ yra šiltai priimamas literatūros kritikų. Ir jokių ženklų romane, kurie atspindėtų P. Handkės poziciją ar visuomenės reakciją. Nebent įžvalgesnis skaitytojas pastebės, jog rašytojas kūrinio veiksmui pasirenka savo tėvynę Austriją – jam geriausiai pažįstamas vietas, o kai pagrindinis veikėjas – Takshamo vaistininkas – iškeliauja, eina kuo toliau nuo nelemtosios Jugoslavijos – kuo toliau – į vakarus…

Pagrindinis romano veikėjas yra Takshamo, gyvenamosios vietovės netoli Zalcburgo miesto, įsispraudusios trikampyje tarp oro uosto, automobilių magistralės ir geležinkelio, vaistininkas, kad ir kaip įtikinamai skambėtų autoriaus istorijos pradžioje pateiktas tarytum paaiškinimas skaitytojui, jog „šis pasakojimas turi kai ką bendra su Takshamo gyvenviete prie Zalcburgo, tačiau nedaug ar visai nieko – su tenykščiais vaistininkais ar kitais žmonėmis.“ Tiesa, visame romane vaistininko profesija tiesioginės ir vienintelės reikšmės neturi, didžiąją dalį veiksmo žodį „vaistininkas“ keičia „vairuotojas“, tačiau visgi jis, o ne kažkas kitas yra kūrinio centrinė ašis – būtent apie šią asmenybę, kurią kurią vieni mato kaip gydytoją, antri – kaip asmens sargybinį, treti – kaip vairuotoją, sukasi veiksmas.

Atrodo, visas Takshamo vaistininko gyvenimas išsitenka tame trikampyje, ir jam visiškai pakanka tos erdvės ir joje esančio restoranėlio, kuriame „jis reguliariai valgydavo vakarienę, vieną vakarą su žmona, kitą – su meiluže. Autorius sukuria aprašymą, keliantį statiškumo įspūdį – atrodo, tai tęsiasi jau begalę metų, ir kokios nors dinamikos sunku tikėtis. Tačiau taip skaitytojas tik klaidinamas, o turint galvoje paties romano autoriaus asmenybę, nebekyla abejonių, jog tai daroma tyčia.

O vieną dieną visų gerbiamas vaistininkas (tiesa, gerbiamas tol, kol būna darbo vietoje, mat dėl jo įvairialypiškumo gatvėje jis tampa sunkiai atpažįstamas) tiesiogine šio žodžio prasme gauna per galvą miške – ir jis praranda kalbos dovaną. Užbėgdama už akių paminėsiu, kad ne visam likusiam gyvenimui. Tačiau panašu, jog šiuo įvykiu nuotykiai tik prasideda: vietiniame restoranėlyje sutikęs dvi įtartinas personas – poetą, kuris norėtų rasti savo dukterį, nors nėra josios regėjęs, ir slidininką – pasaulio čempioną, kurio tądien gal jau niekas ir nebeprisiminė, jis savo automobiliu, su jais drauge, leidžiasi į kelionę.

Jį primuša Nepažįstamoji (kaip vėliau paaiškėja, iš meilės. O gal tai vėl – iliuzija skaitytojui?), jis sutinka savo kadaise iš namų išvarytą sūnų ( „beje, kai prieisite prie to momento, kada mušu savo sūnų, patariu jums parašyti, jog aš tik užsimojau smūgiui – ne tam, kad sušvelnintumėte, bet priešingai: užsimoti, ypač...“), su kuriuo nepersimeta ne tik žodžiu, bet ir žvilgsniu, poetas atpažįsta savo dukterį, jie visi trys patampa jos nakvynės namų remontininkais, darbas baigiasi, anie du atsiskiria, vaistininkas iš Takshamo atiduoda jiems savo mašiną ir iškeliauja. Rugpjūtį, Marijos Ėmimo Dangun dieną prasidėjusi kelionė stepe baigiasi spalio vidury Saragosoje.

Daugybė vaizdinių, regėjimų, iliuzijų, miražų ir tikrų įvykių bei begalybė stepėje augančių vaistininko dievinamų karčiųjų – pačių karčiausių – grybų nuspalvina jo ir taip keistą, pavojingą, kupiną paslaptingumo kelionę visom vaivorykštės spalvom.

„Grybai išskyrė mus su žmona“, - kartą pasakė jis.

Ypatingą reikšmę autorius suteikia visgi ne veiksmams ar įvykiams. Priešingai, - patys nepastebimiausi reiškiniai ar vaizdai, nykiausias krūmas, vakarinio debesies forma, grybo skonis įgyja daug didesnę prasmę. Paprastas, gal net banalus stepių prekijo su karučiu sutikimas tampa daug reikšmingesnis nei logiška įvykių grandinė: ją apskritai ne visada lengva atrasti.

Iš tiesų, sąsajų atskiriems epizodams kartais trūksta, tačiau tai verčia vėl ir vėl grįžti atgal į buvusį puslapį ir iššifruoti autoriaus mintį – kitaip skaityti knygos, t.y., ją suprasti, visiškai  nepavyktų. Visas pasakojimas kupinas patikslinimų, klausimų, prieštaravimų, teigimų ir neigimų, tai tarsi atpasakojama išgirsta iš paties vaistininko lūpų istorija, tai autorius vėl pats imasi pasakotojo vaidmens...

Kūrinys tiesiog persmelktas daugiaprasmiškumo – kiekviena, nors ir menka užuomina suponuoja vis kitokią įvykio, veiksmo ar vaizdinio reikšmę, suteikdama kūriniui naujų nuotaikų bei spalvų.

Šis romanas turėtų nuvilti tą skaitytoją, kuris tikisi aiškaus, nuoseklaus ir logiško pasakojimo su lengvai iš jo išplaukiančia pabaiga. Kūrinys pasitenkinimo suteikia būtent tiek, kiek pats skaitytojas sugeba įžvelgti prasmės ir išpainioti užšifruotą mintį. Gal netgi ne vieną.