Tai aš, Edička

Purvinas gatvių labirintas veda į niekur. Tik batų kaukšėjimas į karštą asfaltą, guminiai praeivių veidai ir gašlios mintys lieka po to, kai pralaimi karą. Prieš save ir prieš sistemą, prieš dirbtines šypsenas ir saldų amerikietišką happyendą. Prieš visa tai, kas yra tiesiog būtina norint tapti gerbiamu visuomenės nariu. Jei nori nužudyti menininką – nupirk jį, jei nori sužlugdyti žmogų – užmiršk jį vienatvėje.

Rinktis yra sunkiausia. Tarp suvaržyto gyvenimo SSSR ir laisvės kapitalistinėje Amerikoje. Tarp blogio ir truputį mažesnio blogio. Tačiau, ką bepasirinktum, vistiek būsi nereikalingas. Dėl įsitikinimų, pažiūrų ar prigimties. „Kam reikalinga tokia visuomenė, kurioje nėra vietos man?“ – pro dantis iškošia E.Limonovas ir priima iššūkį išlikti savimi.

Ši tema sena kaip pasaulis ir banali kaip rožinė spalva. Individo ir visuomenės santykis visada skatino gyvą diskusiją. Liksi savimi – atstums, tapsi bevardžiu sraigteliu – priims. Bet pasitaiko, kad atstumia abiem atvejais. Tada gali pasijusti kaip pagrindinis knygos veikėjas – Edička. Nereikalingas poetas, nepripažintas genijus, nesuprastas replikuotojas gimtinėje ir iš pašalpos gyvenantis nevykėlis emigracijoje. Jis turėjo drąsos išvykti, tačiau ne visada pajėgdavo nepasiduoti.

Nors žmogaus identiteto paieškos dažniausiai yra gan nuobodžios, šioje knygoje yra dar viena linija – nelaimingos eilės istorijos. Būtent meilės ieškojimas ir noras tapti mylimu naminiu šuniuku atveda Edičką į atsitiktinio sekso ir savaites trunkančių išgertuvių maratoną. „Jis tik norėjo būti mylimas“ – pagrindinė mintis, slystanti per grubia kalba išmargintus knygos puslapius.

Desperatiškos meilės paieškos pigiose lindynėse, juodaodžio darbininko glėbyje, kažkokios pažįstamos senmergiškoje lovoje... Rodos, visi būdai pamiršti praeitį įmanomi, bet nė vienas jų nepadeda. Mintys apie išduotą meilę pasiekia visur ir nuodija protą. Nesugebėjimas užsimiršti neleidžia eiti toliau. Gal tai užgauta vyriška ambicija, gal vaikiškas prisirišimas, gal.. – autorius palieka vietos interpretacijoms.

Deja, šioje knygoje nėra kitos pusės. Nei braškinių svaičiojimų apie meilę, nei paprasto džiaugsmo dėl kasdienių dalykų. Tik niūrūs pasaulio ir sąmonės užkaboriai, prirūkyti kambariai, kuriuose beviltiškai pasiklysta Edička. Šis romanas – tai kelias į niekur. Skaitant paskutinius lapus jau net nebegraudu ir nebegaila. Ištisus tris šimtus puslapių dėl šuniško likimo inkštęs E. Limonovas taip ir nesugeba nieko pakeisti. Skundas dėl visuomenės ir pasaulio blogybių baigiasi ten, kur prasidėjo, – užgautoje (dabar ir užguitoje) paties Edičkos sieloje.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios verta aukoti oranžinius vasaros vakarus tamsiai E. Limonovo knygai – nenušlifuota tikrovė ir išsamiai pateikti išgyvenimai. Žvilgsnis į Ameriką ir jos kultūra pro rusišką prizmę gan keistas, bet labai naudingas. Juo labiau dabar, kai emigracija lenkia gimstamumą. Tai suteikia progą pamąstyti apie savo vietą čia ir dabar. O jeigu visas identitetas, visa sąvastis, dėl kurios taip stengiamės, dingtų per sekundę? Tokiu atveju ši knyga nebebūtų vieno žmogaus istorija.