Knygos
Romanai (1925)
Poezija (618)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Šviesa ant sniego

Šviesa ant sniego Po skaudžios netekties tėvas ir dukra apsigyvena atokioje vietovėje, kur žiemos atšiaurios, o arti nėra jokių gyventojų.

Jiedu  atsiskiria nuo likusio, triukšmingo ir vietoje nestovinčio pasaulio, tačiau ir čia jų gyvenime įvyksta lemtingos permainos. Robertas Dilonas, kadaise buvęs žymus Niujorko architektas, po žmonos ir dukrelės Klaros netekties palūžta, nutaria palikti Niujorką ir su dukra Nike iškeliauja kur akys veda. Visai atsitiktinai pasirenka atokią gyvenvietę ir čia bando susikurti naują gyvenimą. Netgi imasi naujo amato - baldininkystės. Nikė - bręstanti paauglė. Nuo triukšmingos, maištingos paauglystės ji apsaugota: į namus jai negalima atsivesti draugų, jos išvykos ribojamos. Nikės gyvenimas - mokykla ir namai. Namuose ji veria karoliukus, su tėvu vaikštinėja miške, turi tik radijo imtuvą - tarsi vienintelį ryšio su pasauliu ženklą.

Vieną tokią įprastą, žvarbią popietę, kai tėvas su dukra vaikštinėja miške, jiedu randa paliktą kūdikį. Robertas su dukra išgelbėja pamestinukės gyvybę ir įsitraukia į tikrą dramą. Neilgai trukus jų namuose apsilanko palikto kūdikio motina Šarlotė, čia ji apsistoja kelioms dienoms, papasakoja, kaip ir kodėl buvo palikta jos dukra. Robertas ir Nikė, visai to neplanuodami, slapsto Šarlotę, neišduoda jos, juodu prie šios moters tarsi kažkas traukia. Nikė pajunta glaudų ryšį su Šarlote. Tarsi su prarasta motina ji nori dalintis savo išgyvenimas, brendimo rūpesčiais, trokšta būti svarbia Šarlotei. Nikės tėvas, iš pradžių skeptiškai žvelgęs į kūdikį palikusią moterį, po truputį ir pats ją prisileidžia. Nors ir kelioms akimirkoms, Nikė ir vėl pasijunta turinti tikrą šeimą. Kažin, kas yra šeima? - susimąstau. Mano tėvas ir aš formaliai esame šeima, bet šito žodžio nė vienas iš mudviejų niekada nevartotume. Taip, mudu esame tėvas ir dukra, bet kadangi anksčiau turėjome šeimą, kuri buvo išdraskyta, jau seniai nebelaikom savęs tikra ar visaverte šeima. Bet kai dabar šitaip sėdim su padėklais ant kelių, jaučiuosi taip, tarsi tėvas, Šarlotė ir aš būtume šeima, o gal tik tai įsivaizduoju (188 p.)

Vis dėlto Šarlotė suimama, kūdikis atsiduria pas globėjus, o Nikė su tėvu ir vėl lieka tik dviese. Tačiau šių dviejų žmonių gyvenimas jau nebe toks, koks buvo. Šarlotė ir jos kūdikis tėvui ir dukrai, dvasiškai palūžusiems žmonėms, tam tikra prasme sugrąžino tai, kas prarasta. Galimybė pabūti su visiškai atsitiktinai gyvenime pasitaikiusiais žmonėmis, jiems padėti ir suprasti, atitirpdė Roberto Dilono širdį ir sustiprino jo bei dukros santykius.

Skaudūs, painiai susipynę žmonių likimai, savotiškos gyvenimų paralelės, jautrūs ir dvasiškai stiprūs herojai - tai, kuo ši knyga įtraukia ir nepaprastai sudomina. Ir dar - nuostabi įtaiga, kai skaitai ir gyvai įsivaizduoji tikrą, atšiaurią žiemą, kai pūga tokia smarki, kad name netgi dingsta elektra, kai vaikščioti lauke gali tik su sniegbačiais, o kasdamas sniegą - sušali taip, kad „atitirpti“ prireikia pusės vakaro.
2011-08-29
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2008
Vertėjas (-a): Aušra Veličkaitė
Puslapių: 280
Kodas: ISBN 978-9955-24-790-6
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą