Suplanuotos akimirkos

Postmodernistinis tekstas nėra kuriamas – jis kuriasi. Tekstas – tai dievybė, kuriai šiek tiek pataikaujama. Atrodo, jog nebe tekstai yra pavaldūs gyvenimui, bet gyvenimas – tekstams. Iš tekstų į gyvenimą pereina metaforos, citatos, autorių-herojų poelgiai ir mintys. Tekstai gali būti rašomi ir skaitomi. Gyvenimas taip pat. Rašomas savas gyvenimas, skaitomi – svetimi.

Giedros Radvilavičiūtės Suplanuotos akimirkos – tai ir užrašytos akimirkos. Autorės rašymo geismas – tai ir svetimų patirčių geismas. „Vogti vakarais iš butų be užuolaidų svetimo gyvenimo fragmentus – viena iš tamsiausių mano aistrų“ (p. 68). Kam reikia svetimų patirčių? Jos padeda išvengti per didelio subjektyvumo, kartai virstančio saldžia ir banalia savigaila. Nuo savigailos bėgama ir per ironiją, saviironiją, kuriama distancija, erdvė, kurioje randasi metaforos, nežinia kam priklausančios – gyvenimui ar tekstui. (Skaitydama Giedros esė netikėtai pajuntu, kad ironija nuspalvintos metaforos nusklendžia į mano fragmentišką sąmonę ir dar labiau ją suskaldo, padarydamos ertmių naujiems daiktiškojo pasaulio atvaizdams. Tokiomis akimirkomis patiriu už daiktų besislapstančius svetimus gyvenimus. Ir keista – norą parašyti savo tekstą.)

Giedros esė atrodo patrauklios ir dėl to, kad jomis siekiama priartėti prie gyvenimo. Galbūt keistai vingiuotais postmoderniais aplinkkeliais, tačiau vis dėlto – priartėti. Yra čia ir atvirauti bandančios moters paslapties. Moters, kuri yra paslaptis ir pati sau, kurios rašymas (ar stilius) – „nemodernus, ažūrinis, kaip tas gipiūras. Neapčiuopiamas. Ir visai moteriškas“ (p. 80). Toks stilius panašus į voratinklį, besidriekiantį link svetimų patirčių, link daiktų, kurie „emocionaliam žmogui kartais gali kelti daugiau jausmų nei žmogus“ (p. 34). Galbūt toks rašymas leidžia išvinguriuoti tarp „mus supančių tirštėjančių netikrumų, kuomet laimę keičia malonumas, dramą – pornografija, o literatūrą – žiniasklaida“ (p. 121). Suplanuotose akimirkose nuolat jaučiamas subjekto balansavimas tarp autentiškumo ir dirbtinumo – to, kas pagaminta. Daiktai, tekstai, netgi sapnai irgi yra gaminami. Iškyla egzistencinis klausimas – kaip patirti pasaulį, kaip atkurti ryšį su pirmine realybe? Giedros „akimirkose“ tas ryšys atkuriamas (atsikuria) per ažūrinį prisiminimų, nuotaikų, įspūdžių tinklą, kuris ir daiktus, ir tekstus iš viešumo sferos perkelia į asmeninę erdvę. Iš tiesų savo viešumo baime Giedra yra labai lietuviška autorė. Todėl ir žavi.

Tekstų autorė-herojė bėga ne tik nuo „tirštėjančių netikrumų“, bet ir nuo nerimo, kuris yra labai tikras. Nerimas kyla dėl to, kad „visada gali atsitikti visaip“ (p. 136). Todėl norisi numatyti aplinkybes, prisijaukinti ateitį ar tiesiog – „suplanuoti akimirkas“, o vėliau mėgautis jomis nebe kaip įvykiais, o kaip kasdienine rutina, į kurią telpa ir rytinės kavos gėrimas, ir pasikartojantys sapnai, ir ėjimas pirkti „pamatinių maisto produktų, kurių namie dėl tingėjimo nuolatos netikėtai pritrūksta – juodos duonos, sviesto, cukraus, miltų, mineralinio vandens ir krienų“ (p. 143). O krienus kiekvieną savaitgalį prie Halės turgaus pardavinėja Šalčininkų krašto močiutė, „apsirišusi vilnone skarele, persiuvinėta auksinio siūlo punktyru“ (p. 142). Ji taip pat – ne tik gyvenime, bet ir tekste.

Rašančioji ją kamuojančią viešumo baimę gali įveikti tik rašymu: tekstas tampa susitikimo su savimi vieta. Su savimi susitinkama atsitiktinai – per kvapus, skonius, spalvas, bet visada – kasdienybėje. Giedros tekstai slepiasi už kasdienybės intymumo, už „gedulingo humoro jausmo“ (p. 87), už svetimų patirčių, už kitų tekstų. Pati Giedra (autorė-herojė) taip pat slepiasi už tekstų –  prisidengia jais „lyg pažeidžiamu skydu“ (p. 142). Tekstas virsta kasdienybės mantra.

Autorė-herojė pralaimi tada, kai įgyja daugiau drąsos ir pasidaro perdėm autobiografiška, perdėm atvira sau ar svetimų kūrinių citatoms (galbūt čia kaltas internetas, kuris įsibrauna „į pašaliečiams uždarą mano gyvenimą, į šiuo metu linksmą sprogstančių medžių spalvos vienatvę“, p. 101-102), ir vėl tampa graži, kai rašo: „O aš – einu mažyn. Visi žmonės į senatvę traukiasi. [...] Aš kavą gersiu krepšy. Iš antpirščio“ (p. 133).