Suplanuotos akimirkos

Suplanuotos Giedros Radvilavičiūtės akimirkos iš tikrųjų atrodo labai padrikos. Nepratusiems prie (post)modernių tekstų gali pasirodyti, kad tai viso labo visiškai tarpusavyje nesusijusių minčių kratinys. Visgi, teksto moteriškumas, subtili autoironija ir lietuviškos realijos padaro šį tekstą labai artimu.

Suskaičiavau, kad iš viso laiške jau pavartojau aštuonias citatas. Tai reiškia, kad esu praradusi savarankišką mąstymą. Arba pervargus.

Taip, citatų čia tikrai netrūksta. Tačiau savarankiško mąstymo neturėjimu autorės negalima apkaltinti. Nors — jos sukurta pasakotoja veikiau jaučianti, negu galvojanti. Veikiau skraidanti padebesiais nei lakstanti po parduotuves. Nors ir nukritusį karnizą jai tenka kabint.

Esė žanras iš tikrųjų labai apgaulingas. Negali žinot, ar rašantis mano būtent taip, kaip rašo. Ar jis pats yra tuo, apie kurį rašo. Nors, to negali žinoti niekada. Autorė viename iš savo ese gana žiauriai susidoroja su savo gerbėjais, bandančiais sutapatinti ją su jos kūrinių veikėja.

Esu sena ir tvirta kaip sovietinis tankas. Švelni – kaip tarka. Kai pamirštu namie priekinius dantis, mėsainį stoties „McDonalde“ susikarpau manikiūrinėmis žirklėmis. Vienąkart, kai niekas nematė, prisidegiau cigaretę nuo grabnyčios. Einu per žmones ištinusiom kojom, stumdydama juos alkūnėm ir lipdama ant nuospaudų. Įžeidinėdama ištikimiausius ir jautriausius. Kartais ryte beveik jėga atimu vairą iš pažįstamos vairuotojos ir dvi stoteles pavairuoju troleibusą, kad visi, po velnių, nors kiek pavažiuotumėm greičiau. Ta, kuriai visi tie žmonės rašo, kai jie kalba ne apie tekstus – tėra pasakotoja. Pati nuo jos visiškai skiriuosi. Melavau.

Ir jos melas — iki skausmo įtikinantis. Būtent todėl verta susiplanuoti vakarą su „Suplanuotom akimirkom“.