Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Šokiai

Šokiai Dar ne ruduo, bet Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas poetas Aidas Marčėnas nuo metų pradžios raško knygas: Knygų mugėje pasirodė „Būtieji kartiniai. Apžvalgos, įžvalgos, peržvalgos“, pavasariui baigiantis išėjo eilėraščių rinkinys „Šokiai“ ir ką tik Valentino Sventicko monografija „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“. Šia savo recenzija įsiliesiu į chorą, dar vienu balsu vertinančiųjų naują A. Marčėno poezijos knygą.

Eilėraščių rinkinį „Šokiai“ A. Marčėnas pradeda vokiečių filosofo, rašytojo Friedricho Nietzsche’s teksto ištrauka apie mąstymą gamtoje einant, stebint ir šokant. A. Marčėnas mąstymo šokiui iškviečia F. Nietzsche’ę, kuris manė, kad šokis, linksmumas padeda ištverti būtį, atlaikyti jos naštą. Zaratustros lūpomis bylojo, kad reikia gyventi su dieviška ugnele lyg šokant, o po mirties, nusimetus sunkią naštą, toliau lengvai šokti danguje. A. Marčėnas „Autoriaus žodyje: Iš genties papročių“ teigia, kad nuo paauglystės jo šokio samprata kito, o asociacijų tinklas plėtėsi: nuo asmeniškos gyvenimo patirties iki šokio, kino meno. Vienas meniškiausių A. Marčėno rinkinio „Šokiai“ eilėraščių rytietišku pavadinimu „Tan Zen“:

prie Halės turgaus
sutikau šokio žingsniu judantį
žmogų – pagyvenusį, be dantų, seniai
sulaužyta nosimi, veide matės
įspaustas ne vienas kalėjimas

tačiau rūbais švariais
ir tvarkingais, neapsinešęs,
patenkintas savimi, net už mane
laimingesnis, tikriausiai
išsikraustęs iš proto

(...)
o dabar nors galėsiu paliudyt teisme:
vis artėjo, beviltiškai
šokdamas
ligi galo
nepabaigtais judesiais,
Viešpatie, gal tik Nietzsche
šitaip filosofavo


Poetas polemizuoja su F. Nietzsche, tai pritardamas, tai išreikšdamas abejonę. Bendram šokiui A. Marčėnas prikelia I. Bergmano filme „Septintas antspaudas“ įstrigusį Dance Macabre vaizdą. Rinkinio pradžioje pateiktoje ištraukoje iš 2007 m. dienoraščio apie artimųjų netektis poetas rašė: „(...) Matau nespalvotą jų eiseną dangumi – šokio žingsniu. Taip, septintasis antspaudas, Ingmaras Bergmanas“ (p. 5). Abiem autoriams svarbūs mirties ir mįslingos anapusybės, to „nieko“ klausimai. Kai kuriuose kituose rinkinio eilėraščiuose, pavyzdžiui, „Paskutinis seansas“, „Pradai“, taip pat yra aliuzijų į I. Bergmano filmų poetiką. Rinkinio „Šokiai“ įžanginiu eilėraščiu „Slenkstis“ A. Marčėnas keičia stereotipinį mąstymą, kad tarp gyvųjų ir mirusiųjų stūkso slenkstis. Tai sąmonės slenkstis, kurį autorius griauna, atrasdamas skaitytoją – grandį tarp būties ir nebūties.

Rinkinyje apie mirusius artimuosius –­ tėvą Vaidą, draugus, kolegas Gintarą Beresnevičių, Rimvydą Šilbajorį, Mantą Gimžauską, Remigijų Audiejaitį, Jurgą Ivanauskaitę ir kitus –­ kalbama be patoso, mąsliu žodžiu. Eilėraščiuose atveriamas atminties fenomenas, kur išgyventi jausmai, potyriai, vaizdai glaudžiai sukimba su dabartimi. Mirtis verčia suvokti gyvenimo trapumą ir laikinumo grožį. Krintančio lapo įvaizdis kiekvieną rudenį primena apie praeinamumą ir amžinybę (verlibras „Įkopęs į kalvelę seniokiškai atsidūsėjau“, p. 11–12). Vieną kūrinį poetas netgi dedikavo „Vienam rudens rytui atminti“, nes jis taip pat laikinas ant gyvenimo dienų smilgos (p. 29).

Neatsitiktinai dauguma A. Marčėno rinkinio eilėraščių sukurti rudenį ir žiemą. Iš 74 rinkinio „Šokiai“ kūrinių daugiausia yra parašytų spalį, lapkritį ir gruodį. Tamsus metų laikas A. Marčėnui itin kūrybiškas. Ruduo gilina filosofinius gyvenimo ir mirties apmąstymus: poezijoje kalbamasi su Dievu (dažnai kreipiamasi į Viešpatį), mirusiaisiais, kūrėjais. Autoriaus medituojama tyloje, kapinėse: minimos Plungės centrinės, Antavilių, Rasų kapinės su sniegena. Daug vienatvės, įsižiūrėjimo į vandenį, į bedugnę, meditavimo ir savęs bei visatos atspindžių. Ruduo rinkinyje „Šokiai“ ženklina lyrinio subjekto gyvenamąjį tarpsnį: „byrėjimą jėgų“ rengiantis mirčiai prieš ilgiausią žiemą „iš žiemų ilgų“ („Paskutinis seansas“, I). Subjektas jaučiasi įkopęs į kalvelę ir gaunąs Dievo ženklą, kad patirtų „pasikartojimą“ – „krintančio lapo stebuklą“ („Įkopęs į kalvelę seniokiškai atsidūsėjau“).

Į eilėraščių rinkinį „Šokiai“ sudėti 2005–2007 m., išskyrus vieną 2008-ųjų ir du, sukurtus 1996 ir 2001m., bet atrastus 2006-aisiais, kūriniai, paženklinti skyriais „penktųjų“, „šeštųjų“, „septintųjų“. Vyrauja paskutinių metų eilėraščiai. Originaliai autorius nurodo savo kūrybos žanrą – „Poezija ir eilėraščiai“. Galbūt tai būtų galima interpretuoti kaip skirtį tarp itin meniškų ir ne taip pavykusių eilėraščių. Tai rodo tobulos poezijos siekį: autorius tai ne kartą yra pabrėžęs, užfiksavęs šią mintį ir eilėraštyje „Dūzgiantis“ (p. 49):

gyvenu mėgindamas
parašyti gyvenimo vertą
eilėraštį ir rašau

mėgindamas nugyventi
gyvenimą, vertą tokio
eilėraščio, štai

ir dabar, imanentiškai
pralaimėjęs, o Dieve,
kaip dūzgia jazminas


Prasmingos būties, mirties ir nebūties klausimai A. Marčėną jaudino jau nuo pirmųjų poezijos knygų. A. Mackaus maniera skambėjo jo „Triušių narvas“ iš debiutinio rinkinio „Šulinys“:

aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
(net paskutinę akimirką)

nes ir mirę kalba su mumis tik tiek
kiek jie yra gyvi nes nėra mirusių
yra tik tai
ką siekia mūsų gyva atmintis

ir aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
(...)


Ankstesnes abstrakčias refleksijas apie mirtį naujame rinkinyje „Šokiai“ pakeitė artimųjų mirtys, su jomis susiję išgyvenimai. Ankstesnių rinkinių klausimus „kodėl čia gyveni?“, „kokia prasmė?“ naujoje knygoje pakeitė klausimai: „jei sustosiu dabar?“, „jei mirsiu / ir jei paskutinė mintis“? („Didelis noras gyventi“, p. 31); „kas / po įsiėdusios mirties, tas nieko?“ („Keturiasdešimt septintasis“, p. 82,); „jei būsiu“ – kuo atgimsiu: „o jei augalas būsiu?“, „o jei ir vėl būsiu poetas?“ („Jei būsiu“, p. 56). Metams bėgant, mirties suvokimas gilėjo, suteikdamas ramybės, vidinio nušvitimo, gal todėl rinkinyje „Šokiai“ daug šviesos ir santūrių šypsnių. Nuo rinkinio „Angelas“ A. Marčėno mąstyta apie „nieką“ (eil. „Per naktį aš nebijosiu galvot apie žolę“). Tačiau, palyginti su dabartiniu rinkiniu, pasikeitė intonacijos: nuo didelį nerimą keliančių iki ramaus suvokimo, kad mirtis tarp mūsų ir mirusieji su mumis. Su išėjusiais anapus lyrinis subjektas kalbasi prisiminimais ar sapnais. Lyrinis subjektas dažnai patiria būseną tarp sapno ir realybės, kartais ją trindamas veiksmažodžiu „nenumanau“ („Giesmė“, p. 27) ar iškalbingu kito eilėraščio pavadinimu: „Susapnavau, kad vėl nėra manęs“ (p. 52).

Poetui itin svarbus tapsmo, kaip susivokimo, laikas: tarp mūsų–ne mūsų („Godo“, p. 91); berniuko–vyro, dar ne aš–jau ne aš („Ramybės“). A. Marčėnas tradiciškai bene kasmet per savo gimtadienį stabteli, kad įvertintų nugyventą laiką, ir sukuria po kūrinį. Sonete „Keturiasdešimt septintasis“ net kitu šriftu išskiria tapsmo laiką tarp dar–jau:

gerai, dėkingas, buvot man geri
– geri?
nebe! išgerčiau, bet geriau
keturiasdešimt ir septyneri –
nei šis, nei tas, kažkas tarp dar ir jau

tarp pagyventa ir nugyvenau,
šiek tiek statybų ir šiek tiek griuvėsių,
ką čia veikiau? aidėjau ir, manau,
jei ką ir veiksiu, tai toliau aidėsiu
(...)


Soneto pradžia ataidi kaip menamo dialogo nuotrupa, kurią poetas suaktyvina antrąja lakoniška vienžode eilute „– geri?“ Tik trečioji eilutė atskleidžia kalambūrišką A. Marčėno sumanymą – sužaisti žodžiais. Taip perteikiama valiūkiška, postringavimų sklidina lyrinio „aš“ nuotaika. Knygos autorius geba poetiškai su žaisme ir ironija (grafiškai išskiria reikšmingus žodžius) sukabinti kasdienio pokalbio nuotrupas (kartais su slengo elementais) su apmąstymais. Kūrėjui svarbus gyvenimo judesys tarsi šokant: čia dabar žingsnelis pirmyn (ateitis) ir atgal (praeitis). Skverbiamasi tolyn už F. Nietzsche’s „nieko“: juntami sąskambiai tarp būties ir nebūties. Lyrinis subjektas nuolat perkrato savo gyvenimą, nes siekia prasmingo budėjimo būti („Dovana“, p. 128). Poetizuojamas esamasis laikas, kuris greit tampa „nebūtuoju kartiniu laiku, kurio vis daugiau“ (aštuoneilis „Į nubudusį miestą“ (II), p. 33), nebūtimi, kuri netikėtai šmėkšteli atmintyje.

Todėl poezijoje daug grįžimo į praeitį: vaikystę, jaunystę. Atmintyje iškyla Vilniaus Sapieginės kalvos, Antakalnis, vietos, kurių nebėra, grįžtama į kentauriškus menamus laikus. Jaunystė asocijuojasi su vertikaliais debesimis, „Pink Floyd“, Ph. Glasso, O. Messiaeno, muzika, vaikystės Antakalnio kiemu, gluosniu:

prie krepšinio aikštelės, kurios
nebėra, įstrižai augantis
gluosnis, kurio nebėra

į kurį mes, kurių nebėra, vėl ir vėl
mėginam įsibėgėję užbėgti
kaip galim aukščiau
(...)

„Tai, kas įsirėžė“

Kūryba taip pat nėra nauja tema A. Marčėno poezijoje. Apie ją kalbėdamas autorius nevengia (savi)ironijos: „tas pats ir tas pats“, sukuriąs ką nors naujo, kai ištinka poezija („Kas naujo“, p. 26). Poeziją gimdo grožis, meilė, mirtis. Stovėjimas prie bičiulio kapo veržias gumulu – kartais taip „išsprogsta poezija“ (trieilis „Plungės Centrinės“, p. 15). Rinkinyje skaitytojas ras dvieilių eilėraščių, klasikinių ketureilių („Didysis pasivaikščiojimas“) ir šešiaeilių, aštuoneilių ciklų (itin vykęs „Medziuškės“), autoriaus meistriškai įvaldytų sonetų ir, žinoma, verlibrų su marčėniškomis minties atšakomis. A. Marčėnas mėgsta originalius epigrafus, kultūrinius dialogus su literatūros tradicija.

A. Marčėnas nauju poezijos rinkiniu išdidžiai šoka, peršokdamas žmonių sumanytus minčių slenksčius ir sukabindamas gyvųjų bei mirusiųjų gyvenimus. Šokis juntamas iš nevaržomų minčių judesių, ritmo, rimo, netikėtos žaismės, laužomų grafinių kūrinių eilučių.
Laimutė Adomavičienė
2008-11-04
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2008
Puslapių: 120
Kodas: ISBN 978-9986-39-534-8
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą