Sodas už horizonto

Rašytojas Aloyzas Baronas (1917-1980) su savo nemažu kūrybos bagažu - dvidešimt šešiom knygom - visas priklauso išeiviškajam mūsų literatūros sparnui, nes ten jo kūrybinis kelias prasidėjo, ten ir pasibaigė. Parašė trylika romanų, penkis novelių rinkinius, humoristinių eilėraščių, knygų vaikams, dvi monografijas. Dabar Lietuvoje išleistas romanas "Sodas už horizonto" (pirmas leidimas 1955 m.) rašytojo biografijoje yra šešta knyga, trečias romanas. Tačiau leidėjų pasirinkimas neatsitiktinis. "Sodas už horizonto" buvo laikoma stipriausia pirmojo kūrybos dešimtmečio A.Barono knyga. Praėjus pusei šimtmečio galime patvirtinti šio romano gyvybingumą.

Aloyzas Baronas kūrė tris dešimtmečius. Kiekvienas etapas turi lyg kokį savo centrą. Antroji, gerokai aukštesnė už pirmąją viršukalnė yra memuarinis romanas "Lieptai ir bedugnės" (1961). Tai asmenine patirtimi grįstas, dienoraščiui artimas, nuoseklią chronologiją išlaikantis (veiksmas apima vienerius metus) pasakojimas apie prievartinius sugaudytų vyrų darbus pafrontėje – jie kasa vokiečiams apkasus, šiems traukiantis baigti karo ir pralaimėti savo žemėje. Ne vienu atveju šie atsiminimai yra lyginti su M.Katiliškio "Išėjusiems negrįžti", pripažįstant pastarojo pranašumą, aukštesnį meninį lygį. Ir iš tikrųjų M.Katiliškiui A.Barono knyga neprilygsta sintezės jėga, intelektualios minties sklaida ir gelme, charakterių menine įtaiga, stiliaus skaidrumu, struktūros konstruktyvumu. M.Katiliškis pakyla iki istorinės tautos lemties apmąstymų, A.Baronas lieka prie atskiro žmogaus tragedijos karo sūkuryje. Tačiau "Lieptai ir bedugnės" yra stiprus kūrinys. Abu autorius sieja ironija. Ir viename, ir kitame romane šalia lyrizmo tai yra pagrindinė intonacinė pasakojimo gaida. Ironiška distancija gelbsti nuo sentimentalumo, būtent ji suteikia nužmoginančios karo tikrovės vertinimui egzistencinį matmenį. A.Barono tekstas patrauklus emocijų nuoširdumu, plačia asmeninių išgyvenimų gama, detaliu, konkrečiu ir plastišku vaizdiškumu, atskleidžiančiu autentišką fronto ir užfrontės gyvenimą, mirties siautėjimo košmarą.

Po mirties išėjusios dvi knygos - dar paties autoriaus sutvarkytas novelių rinkinys "Trisdešimt istorijų suaugusiems" ir bičiulių spaudai paruoštas romanas "Mirti visada suspėsi" (1981) - ne tik užsklendžia rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelią, bet ir tarsi apvainikuoja jį, iškelia autorių kaip savitą gero stiliaus romanistą ir kaip patyrusį trumpos klasikinės novelės meistrą.

Daugiausia A.Barono rašyta apie lietuvių išeivių kūrimąsi ir gyvenimą Amerikoje. Jo romanų ir novelių mėgstamiausias herojus – paprastas, kartais net per daug pilkas, niekuo neišsiskiriantis žmogus, bet sprendžiantis gana sudėtingas moralines dilemas (sąžinės ir įstatymo priešprieša, įvairūs žmoniškumo išbandymai, lietuvybė svetimame krašte, pragmatizmas ir idealizmas, tėvų ir vaikų santykiai, meilė ir pareiga, sunkiai apčiuopiama gėrio ir blogio riba). Tačiau romanuose autoriui ne visada pavyksta apie problemą ne vien abstrakčiai samprotauti, bet ir padaryti ją charakterio savastimi, vidiniu konfliktu, intriguojančio veiksmo ašimi. Dažname romane charakteriai schemiški ir statiški, psichologinė analizė nemotyvuota. Kita rašytojo silpnybė – biblinių, mitologinių paralelių (Evangelisto, Abraomo, Odisėjo) mėgimas, nepajėgiant tų amžinųjų motyvų organiškai susieti su vaizduojama pilkoka kasdienybe ir žmogaus likimu.

Ankstyvojoje kūryboje, kuriai priklauso "Sodas už horizonto", vaizduojama dar Lietuva – prieškario, karo, pokario, okupuota. Viename romane ("Vieniši medžiai", 1960) fantazuojama net apie tolimą ateitį: kas laukia iš Amerikos grįžusio išeivio nepriklausomybę atgavusioj tėvynėj. Kai ką autorius atspėja…

"Sode už horizonto" veiksmo laikas – vieneri metai prieškario Lietuvoje. Pagrindinis romano veikėjas Aleksas Valinis ir jo biografijos vingiai atrodo labai artimi paties rašytojo jaunystės laikotarpiui: gimtasis Vabalninko miestelis, neturtingi tėvai, pasiryžimas mokytis, darbininko dalia Kaune, vakarinė mokykla… Matyt, autobiografinė medžiaga šiuo atveju rašytojui labai padėjo. Romane gerai pagauta ir perteikta veiksmo laiko ir vietos atmosfera, sukurti įtaigūs charakteriai, savita veikėjų kalbėjimo maniera, kurią galėtume pavadinti raiškia, ekspresyvia, nors šiandien jau gal kiek pretenzingai skambančia, pernelyg daugiažode.

Įdomus ir pasiteisinęs rašytojo metodas, kurį jis pasirenka šiame romane charakteriams kurti. Romano struktūra paremta dviejų erdvių opozicija: provincijos miestelis–didmiestis. Snūdi, uždara pirmojo erdvė ir joje lyg akvariume įprasta kasdienybės orbita iš inercijos judantys žmonės: nuovados viršininkas, laiškininkas, pienininkas, valsčiaus sekretorius, stogdengys… Aukščiausio statuso žmogus miestelyje – atostogaujantis studentas. Išsikapstyti iš provincijos liūno retai kam pavyksta. Bet jei pavyksta, apie grįžimą čia nebegali būti kalbos. Laikinoji sostinė atveria jauniems žmonėms neribotas galimybes. Bet tik galimybes, kurias rinktis ir panaudoti reikia stengtis patiems, o tos pastangos ypač reikalingos provincialams, neužgrūdintiems miesto pagundų. Kokį kelią pasirinkti? Nevienakryptis judėjimas ganėtinai pavojingas. Rašytojas rodo gana margą socialinę Kauno panoramą: fabriko darbininkai, tarnaitės, moksleiviai, studentai, karininkai, įvairaus rango ir turtingumo valdininkai. Į tokią terpę pakliūva Aleksas Valinis, išgyvenąs dvasinio diskomforto būsenas dėl savo skurdo ir menko išsilavinimo.

Jau namuose Aleksą slėgė tėvų neturtas. Atrodo, jog pinigų stygius buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jaunuolis ilgai nesiryžo palikti namų. Tačiau rašytojas nesitenkina tik socialiniais argumentais; jis plėtoja herojaus psichologinių būsenų analizę, kelia apsisprendimo, valios, aktyvumo problemą ir pateikia įtikinamą Alekso lėtumo, pasyvumo, abejonių motyvaciją. Valinis neryžtingas, stipriai veikiamas inertiškos gimtojo miestelio aplinkos, stogdengio tėvo norų matyti sūnų įsigijusį kokią nepretenzingą staliaus profesiją ir nenutolusį nuo namų. Tačiau jį, grįžusį iš karinės tarnybos, pagauna aktyvumo dvasia, sklindanti iš laikinosios sostinės. Iš Kauno parvyksta atostogų teisės studentas Vaičiulionis. Jis tampa tuo pradiniu stimulu, gana lengvai pažadinusiu snūdžią Valinio sąmonę, nes, matyt, pasąmonėje vis dėlto glūdėjo platesnių akiračių troškimas. Išgirdęs padrąsinantį žodį, Valinis peržengia lemtingą namų ribą ir pakliūva į kitą, kitokią, svetimą erdvę – lietuvišką didmiestį. Gauna darbo fabrike - kala dėžes senų ginklų siuntoms "galbūt į Ispaniją". Vakarais mokosi, nori baigti gimnaziją, studijuoti. Nauja aplinka, nauja psichologinė situacija. Tačiau jis - kryžkelės žmogus, priklausantis abiem erdvėms. Vertybės ir galimybės herojaus sąmonėje vėl dvilypuojasi. Dabar tas spiritus movens, keliantis vidinę sumaištį ir verčiantis iš naujo rinktis ateitį, yra darbininkas Bareika. Tai romanisto itin pamėgtas personažas, laisvo žmogaus, keistuolio vienišiaus tipas, kurį lyg variacijas ta pačia tema atpažįstame net keliose knygose. Jis - hedonistas, susikūręs ištisą lengvo ir malonaus gyvenimo "filosofiją": žmogus turi gyventi šia diena, nieko nesiekti, nesirūpinti ateitimi, nes ji ir be rūpesčio, be pastangų ir valios įtampos pati ateis. Visi tariamai geresnio gyvenimo siekiai – mokslas, karjera - beprasmiai, nes visų pabaiga viena – mirtis. "Formulė tėra viena: laikas bėga greit, todėl reikia jam leisti bėgti linksmai". Bareikos supratimu, didžiausia išmintis – nenorėti nieko tokio, kas šią akimirką galėtų sutrukdyti džiaugtis gyvenimu. Svarbiausia – gerai išsimiegoti, patingėti, kasdien po darbo išgerti. Tačiau Bareika dažnai sėdi skaitykloje, yra apsiskaitęs, jaučia turįs rašytojo sugebėjimų. Vadinasi, jo laikysena nėra vienaprasmė. Tikrasis veidas, gal paženklintas žlugusių iliuzijų ar silpnavalio kompleksų, slypi po šiek tiek apsimestine lengvabūdžio hedonisto kauke. Keistas, intriguojantis tuštybės ir išminties, asmenybės laisvės ir neįgyvendintų troškimų derinys. Pagrindinis herojus žiūri į šį savo draugą lyg į veidrodį, kuriame nori atpažinti savo tikrąjį "aš". Mintyse jis nuolat polemizuoja su Bareikos bravūra, o iš tikrųjų - su savo prigimties pasyvumu, agituojančiu eiti lengviausiu keliu.

Apgyvendinęs savo herojus skirtingose erdvėse autorius susikuria stiprų pagrindą, ant kurio patikimai laikosi tikslios psichologinės įžvalgos. Kiekvienas veikėjas tarsi nešasi ant kupros savo kilmės ir socialinės padėties naštą. Visa tai pirmiausia atsispindi jo kalboje. Romanas yra tarsi nepertraukiama vidinių arba garsiai ištariamų monologų grandinė. Veiksmo nedaug, o labai daug išplėtotos intensyvios veikiančiųjų asmenų kalbos, kuri liejasi nenutrūkstamu srautu, išreikšdama jų individualias pozicijas gyvenimo prasmės, tikslo, laimės, meilės, karjeros, pinigų, turtinės nelygybės klausimais. Valinis, turėdamas autoriaus biografijos bruožų, yra įtaigiausias romano charakteris. Plačiausiai atsiveria ir jo vidinis suskilimas, sunkiai įveikiama pasyvi prigimtis, nepasitikėjimą savimi palaikanti socialinė padėtis.

A.Barono "Sodas už horizonto" – tik pirma pažintis Lietuvoje su šiuo rašytoju. Tai tikrai vertas dėmesio autorius. Tiesa, nelygus, ne viena jo knyga atrodo lyg truputį lengvabūdiškas skubos darbas, nespėjus įsiklausyti į giluminį savo talento balsą. Tačiau jeigu neišsileisime bent jau romano "Lieptai ir bedugnės" ir meistriškų šio autoriaus novelių, neturėsime išsamesnio supratimo apie geriausią išeiviškąją mūsų prozą.