Sniego mokykla

„Sniego mokykla“ – tai vienas mažo berniuko Nikola prisiminimas apie sniego mokyklą kalnuose, kur jis turėjo išmokti slidinėti. Taip, turėjo, bet, deja, dėl nelemto įvykio jis to taip ir nebepadarė.

Neatsimenu, kaip mąsčiau būdamas Nikola amžiaus, bet, manau, rašytojui puikiai pavyko atspindėti vaiko emocijas. Knygoje aprašomos mažamečio mintys apie vaikišką meilę, draugystę, pasididžiavimą, baimę, drąsą, rūpestingumą ir dar daugelį dalykų.

Šis romanas ir švelnus, ir žiaurus. Rašytojui puikiai pavyko sumaišyti baltą ir juodą spalvas. Meilė ir neapykanta, kuklumas ir begėdiškas įžūlumas, šiluma ir šaltis, ašaros ir švelnus glėbys. Tai tik maža dalis knygoje aprašomų priešpriešų.

Siužetas sukasi tik apie tą berniuką. Kartais įveliami dar ankstesni jo prisiminimai. Pasakojama, kaip Nikola, vos tik atvažiavęs į sniego mokyklą, pamiršta visus savo daiktus tėvo automobilyje, o šis išvažiuoja namo. Visų akyse didžiulį autoritetą turintis berniukas Odkanas paskolina jam savo pižamą, taip tarp jų užsimezga paslaptingas ryšys. Vėliau Nikola su slidinėjimo instruktoriumi Patriku važiuoja į miestelį apsipirkti, berniukas susižavi juo, pradeda jį savotiškai mylėti.

Nikola labai daug mąsto apie blogį, smurtą ir mirtį. Pasakojama apie Renė, mažo berniuko iš šalia esančio kaimelio, mirtį, apie vaikų grobimą. Kartą ir paties Nikolos vos neištiko kraupi mirtis, kai jis pabėgo iš kalnų namelio basas, vien tik su pižama, ir pasislėpė sniego mokyklos instruktoriaus automobilyje, nenorėdamas sulaukti patyčių iš bendraamžių dėl prisišlapinimo į lovą. Nikola buvo išsigandęs, nes šlapimui persigėrus per čiužinį, jis būtų pradėjęs varvėti ant pirmame lovos aukšte miegojusio berniuko galvos.

„Jį pažadino drėgmė ir tuoj pat – įsitikinimas, kad įvyko katastrofa. <…> Bet jis nejautė būdingo sisio kvapo. <…> Ir balutės turinys kitoks, lyg šlapi klijai tarp kūno ir paklodės.“

Matot, jis visai be reikalo pabėgo, nes ten buvo ne tai, ką jis pagalvojo, o… Suprantama, turbūt nelabai malonu apsisioti žemiau miegantį berniuką, bet kas būtų pabėgęs, bet aš būčiau bent jau apsirengęs. O Nikola, išbėgęs laukan, atsisėda į instruktoriaus Patriko automobilį.

„Niekas nebeišgirs jo balso. Per naktį jis mirs nuo šalčio. Ryte jie suras jo kūną, - pamėlusį, apsitraukusį plona šerkšno luobele, kone dužų. <…> Ir Patrikas užspaus jam akis, išplėstas nuo kančios ir išgąsčio.“

Paradoksas – būtent Patrikas jį ir išgelbėja. Tada berniukas pradedamas lepinti. Norėdamas padaryti įspūdį savo draugui Odkanui, Nikola sukuria istoriją, kad jo broliuką anksčiau buvo pagrobę ir išėmė vidaus organus, ir kad jo tėvas dabar ieško tų žmonių, nes „turi savų saskaitų“. Bet, rodos, nė pats berniukas neįtaria, kad mintys apie tėvą bent jau iš dalies išsipildys – tėvas, atvežęs Nikola į sniego mokyklą, nebegrįžta namo.

Nikola taip ir nesupranta, kodėl dėl Renė mirties į mokyklą atvažiavę policininkai dar pasiteirauja, ar niekas nematė jo tėvo mašinos. Netikėtas skambutis - ir berniukas turi važiuoti namo.

„Patrikas kilstelėjo ranką prie skambučio mygtuko, <…> galop paspaudė. <…> Kilimas buto viduje slopino žingsnius, bet Nikola žinojo, kad durys tuoj atsivers, kad tą akimirką prasidės jo gyvenimas ir kad tame gyvenime jam nebebus atleidimo.“

Paslaptis išlaikoma – čia ir baigiasi knyga – durys neatsidaro. O taip norėjau, kad atsidarytų…