Skubus paštas

Perskaičiau šią knygą ir bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą rašiau laišką, ne elektroninį, o “tikrą”. Buvo sudėtinga. Taigi, ši knyga apie laiškus. Jei tiksliau – tai į knygą sudėti laiškai. Poros eilučių moters padėkos laiškas nepažįstamam dailininkui – ir susirašinėjimas prasideda. Iš pradžių laiškai mandagiai formalūs, vėliau vis drąsesni, vis atviresni, kol ribų nebelieka. Su kiekvienu laišku jis ir ji sužino daugiau vienas apie kitą, prideda dar po vieną detalę savo vaizduotėje susikurtame susirašinėjimo draugo portrete. Jie kuria savo pasaulį, kuris jiems atrodo pakankamai realus. Epizodinis susirašinėjimas tampa gyvenimo centru, dienos ir savaitės – tik tarpu nuo laiško iki laiško. Ar galima įsimylėti žmogų jo nemačius? Abu supranta, kad tai nerealu (jis gyvena Prancūzijoje, ji – Danijoje, be to, jis vedęs), bet… ir vėl atrašo.

Ir taip - laiškas po laiško. Nuo “Jūsų” iki “tavęs”.  Nuo “Labai malonu su Jumis susipažinti” iki “myliu tave”. Nuo džiaugsmo gavus laišką iki nevilties ilgai nesulaukiant atsakymo. Linksmi, žaismingi, kupini fantazijos, persismelkę artumo troškimu, liūdni, aistringi, įsižeidę, ilgesingi – laiškai, įvairūs kaip dienos. Praktiškai neišvengiamai vedantys simpatijos ir netgi šiek tiek gilesnio jausmo link.

Kas žino, galbūt visi šie iš susirašinėjimo išaugę jausmai buvo įmanomi tik todėl, kad pagrindiniai herojai niekada nebuvo susitikę? Arba tol, kol jie nebuvo susitikę? Sigitas Parulskis “Nuoguose drabužiuose” panašiai rašė apie moterį, kuri jam buvo pažįstama tik iš balso telefono ragelyje: “Galbūt <…> būtent tavo nerealumas ir neleidžia išmesti tavęs iš galvos?” Galbūt. Nors niekas juk negali uždrausti tikėtis, kad ir jiems susitikus viskas baigsis gerai. Ar tai būtų pernelyg naivu? O gal netgi nėra taip svarbu, kaip ši istorija baigsis. Klausimas, ar buvo verta visa tai patirti. Ir čia jau kiekvienas, užvertęs paskutinį knygos puslapį, padės pliuso arba minuso ženklą. Bet kokiu atveju – laukia malonus skaitymas.

Birželio 4 d.

Žanai Lukai - žinai ką?

Mano galva pilna šių dviejų žodelių, jie pripildo mano širdį troškimų. "Žinai ką? - tai prasidedančio pokalbio įžanga. "Žinai ką” sakome tam, su kuriuo dažnai kalbamės, tam, kuris mums artimas. Pavyzdžiui, galėčiau pasakyti: "Žinai ką - gal važiuokime rytoj prie jūros?" arba "Žinai ką, tavo prieš savaitę padovanotos gėlės vis dar žydi". Šioje frazėje klausimas sumišęs su teiginiu. Ji kasdieniška, nerūpestinga ir kartu labai intymi. Galečiau pasakyti ir "Žinai ką, tu labai nuostabus".
Norėčiau tai pasakyti stovėdama tavo virtuvėje ir raikydama duoną. Mes stovime nugara vienas į kitą, o tada aš gan nerūpestingai sakau: "Žinai ką, tu nuostabus". Tu atsisuki, apkabini mane per klubus ir pasuki taip, kad matyčiau tavo akis, o paskui sakai: “Žinai ką, tu irgi.” Tavo lūpos artėja, tavo kvapas artėja, tavo kūnas artėja – tu taip arti, tu tuoj mane pabučiuosi...
"STOP!" sušunka režisierius. - Stop - dar kartą, - sako jis.
<...>
Aš mielai ploniausiomis riekutėmis suraikyčiau visus duonos kepalus parduotuvėje arba kiekvieną kartą vis truputį suklysčiau - net jei režisierius siunta iš pykčio, kad tik galėčiau kartoti: "Žinai ką, tu nuostabus.”
<…>
Delfinė