Knygos
Romanai (1925)
Poezija (617)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Siuntėjas

Siuntėjas Ne taip seniai leidykla „Alma littera“ išleido amerikiečių rašytojos Lois Lowry knygą jaunimui „Siuntėjas“ (rašau knyga sąmoningai, nes leidėjai kažkodėl neapsisprendė dėl žanro ir, priešlapyje „Siuntėją“ įvardiję kaip romaną, anotacijoje teikia apysakos terminą; knygos „žanrui“ ją priskiria ir literatūrologas Kęstutis Urba, būtent šitaip ją vadindamas pabaigos žodyje „Sunki kelionė iš ateities“). Gana dažnai gera paauglių knyga yra labai rekomenduotina suaugusiesiems – paauglių tėvams – dėl geresnio abipusio supratimo. O kaip rašo K. Urba, kritikai vieningai laiko „Siuntėją“ savitu reiškiniu visoje XX a. pabaigos paauglių literatūroje. Čia reiškiamos žmonijos svajonės apie idealią, tobulą ateities visuomenę.

Apysakos siužetas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas: dvyliktus bebaigiantis Jonas pasakoja apie savo šeimą ir bendruomenę, kurioje gyvena. Jų šeima – kaip ir visų: tėvai ir du vaikai – jis ir sesutė. Tačiau žodį šeima čia pavartojau netiksliai: aprašomoje bendruomenėje kuriami šeimos dariniai, ne šeimos. Taip pat čia nesitapatinama su jokia tautybe, bent jau apie tai nekalbama. Gyvenimas organizuojamas laikantis griežtų taisyklių ir pareigų. Pareigos yra taip dažnai akcentuojamos, kad susidaro įspūdis, jog niekas neturi asmeninio gyvenimo arba jo nesureikšmina. Neturi ir istorinės, kultūrinės, galima sakyti, net biologinės, fiziologinės atminties – iš jų sąmonės taip tobulai ištrinta karų, tragedijų, meilės, praradimo ir kt. jausmų atmintis, kad ir fizinio, ir dvasinio skausmo pojūtis maksimaliai sumažėjęs: ką nors suskaudus išgeriama nuskausminamoji piliulė, subrendus atsirandančiam lytiniam potraukiui numalšinti – piliulė nuo geidulių, o kam nors ne laiku mirus gedima ir prisimenama ne ilgiau kaip iki saulėlydžio.

Maždaug tiek apie Jono gyvenamąją bendruomenę sužinome įpusėję knygą. Daug anksčiau ima kirbėti pirmieji klausimai, kimbantys į mūsų dienų reiškinius. O tada iškyla ir dar vienas: ko autorė siekė pateikdama tokį atseit tobulos visuomenės modelį, ar apskritai ko nors siekė? Gal autorė nori dėl kažko perspėti? O gal tai tik hiperbolizuotas esamybės vaizdas?

Knygoje vaizduojama bendruomenė pasirinko griežtai sutvarkytą, aiškų ir... beskausmį gyvenimą. Kodėl beskausmį? Beskausmiškumas buvo tikslas ar kaina? Knygoje „Tyra širdis“ Dalailama, paneigdamas skausmą kaip gėrį ir pripažindamas, kad „svarbiausia gyvenime siekti laimės ir pasitenkinimo bei pilnatvės jausmo“, neatmeta gyvenimo realybės, kuri be skausmo neįsivaizduojama: „Bet kadangi neįmanoma išvengti sunkumų, kančios ir skausmo, labai svarbu išmokti blaiviai įvertinti patiriamus nemalonumus, priimti gyvenimo išbandymus ir iš jų pasimokyti“. Visa, kas gali sukelti skausmą, L. Lowry sukurtame pasaulyje saugo Atminties Saugotojas. Kodėl niekas nesaugo to savo atmintyje pats? Kas privertė žmones atsisakyti galimybės klysti, pažinti, mokytis?

Vidinė bendruomenės tvarka paremta jos institucionalizavimu ir griežtomis pareigybėmis: tėvų pareigos šeimos dariniui, vaikų pareiga mokytis ir nuo tam tikro amžiaus dirbti bendruomenės labui, pareiga rytais pasipasakoti sapnus, atrinkti gyventi tinkamus vaikus, iki tam tikro (knygoje nenurodyta kokio) laiko švelniai rūpintis senuoliais, o paskui – juos išlydėti (kur?). Išlydimųjų pareiga – išeiti su šypsena. Pareiga atsiprašyti už netaktą ir pareiga akimoju atleisti. Pareiga laiku išgerti piliulę nuo geidulių ir visuomet vykdyti nurodymus, perduodamus per vienintelį informacijos šaltinį – garsiakalbį. Visa tai – tobulos visuomenės ramsčiai, o jų radimosi priežastys ima skleistis Jonui sukakus dvylika. Tokio amžiaus vaikai čia gauna paskyrimus būsimoms savo profesijoms ir pareigoms (reikia tik įsivaizduoti, kaip išplėtotas stebėtojų tinklas, kad būtų susektas ir išanalizuotas kiekvienas vaikas ir kiekvienas brandos sulaukęs žmogus, kuris vėliau duos prašymą „gauti“ žmoną, vyrą ar vaiką). Jonas paskyrimo negauna – bendruomenė jį išrenka būti naujuoju Atminties Saugotoju. Senasis akimoju tampa Siuntėju (dvasios tėvo, guru, mokytojo atitikmuo?). Jis nuosekliai, po kruopelytę privalės perteikti savo atmintį Jonui, nuo dabar pažinsiančiam pačius baisiausius skausmus ir negandas, kokios tik yra kada nors ištikusios žmoniją – karo žaizdas, bado kančią apledėjusią žiemos dieną, – ir pačius švelniausius jausmus – anūko glaustymąsi prie močiutės Kalėdų vakarą. Jonas atlaikė karo atmintį, bado atmintį, sniego griūties ir savo kyšančių kaulų lūženų keliamą skausmą, bet neatlaikė skausmo, kurį sukėlė suvokimas to, ko jis niekada nebūtų patyręs ir ko nepatirs kiti – šeimos židinio šilumos, meilės, senelių ir anūkų ryšio. Jo bendruomenėje senelių nėra – užaugus vaikams, šeimos darinys naikinamas, tėvai perkeliami į kitus namus, pasenę – į senuolių namus, kur vėliau su jais atsisveikinama. Kaip buvo minėta, atsisveikinama ir su kai kuriais kūdikiais. Tai daro kūdikių globėjas Jono tėtis. Ištobulintos technologijos leidžia Jonui per vieną užsiėmimą pas Siuntėją tai pamatyti. Bendruomenėje niekada neauginami dvynukai: mažiau sveriantysis yra palydimas. „Ate ate“, – girdi Jonas sakant savo tėtį, kuris, suleidęs kažkokią ampulę į kūdikio galvelę, šypsodamasis meta jį į konteinerį. (Dabar jau galime įsivaizduoti ir ką reiškia senuolių palydėtuvės – tai tik mūsų siekiamos eutanazijos „aukštesnioji“ pakopa.)

Iš visų paskyrimų, kuriuos gauna dvylikamečiai vaikai, negarbingiausias yra gimdytojos vaidmuo. Knygos autorė, kaip žinoma, amerikietė, bet ar tik Lietuvoje nuvertintas motinos statusas? Beje, tėvo paskyrimas nepaminėtas. Gal tobuloje bendruomenėje susitvarkoma be jo... Vaikas iš mėgintuvėlio jau ne fantazija. Juk ir šeima jau veikiau fantazija, tad, matyt, neatsitiktinai autorė kalba apie šeimos darinį. Realybėje vis dažnesni šeimos „kratiniai“. "Sumeskim skudurus, o utėlės pačios sueis", graudžiai šaiposi senas lietuvių posakis.

Jonas, būsimasis Atminties Saugotojas, sulaukia Siuntėjo pritarimo bei paramos ir ryžtasi pabėgti. Knygos pabaiga atvira: tenka pačiam spėlioti, ar pavyko jam pasiekti žmones, kurių namų žiburius jis spėjo pamatyti, ar besileisdamas nuo kalno jis žuvo. Rašytoja sakosi pati nežinanti baigties. Tačiau yra sakoma: kai nori padaryti šuolį – svarbiausia yra šokti. Religijos žmogus žino, kad šitaip pasiryžusį visuomet pasitinka; jam visuomet pavyksta. Man regis, kad visame šiame pasakojime Jono šuolis, jo savotiškas skrydis nuo kalno yra vienintelis vilties ženklas visuomenei, taip beatodairiškai siekiančiai hedonistinių malonumų ir vartojimo patogumų ir pačiai save „suvartojančiai“.
Laima Arnatkevičiūtė
2004-04-03
 
Kita informacija
Pavadinimas
originalo kalba:
The Giver
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2003
Vertėjas (-a): Viltaras Alksnėnas
Puslapių: 221
Kodas: ISBN 9955-08-265-8
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-04 13:29
Jonas Ramanauskas
tai yra tikrai puiki knyga su nenuspėjama pabaiga kuria rekomenduočiau kiekvienam knygas skaityti mėgstančiam paugliui
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-04 19:18
Tani
Tikrai nuostabi knyga
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-19 11:47
Friore
Skaičiau šią knygą tikrai nuostabi,knyga vertčia susimastyti ir vertinti ka dabar turime .
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-13 21:57
tolimas_riksmas
Kaip paauglių knygutė per daug filosofisška.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-04 19:12
Chipsyte
Skaičiau šią knygą ir ji man begalo patiko, labai labai gera, parodo kitokį pasaulį=] O recenzija tai irgi gera =]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-03 21:13
agle
neskaiciau istikruju, bet per ilga recenzija kaip paaugliu knygutei.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą