Šilkinės kojinės

Pirmiausia didelis AČIŪ Gintarei Adomaitytei, kuri atkreipė mano dėmesį į R. Saulienės knygelę „Šilkinės kojinės“ savaitraštiniame žurnaliūkštyje „TV per savaitę“. Dėka kurios ši knyga atsidūrė ir ant mano stalo. Pritariu jos nuomonei, kad debiutas įspūdingas ir daug žadantis, kad autorė dar parodys, ką galinti.

Ir visai nesvarbu, kad R. Saulienė netapo Z. Gėlės-Gaidamavičiaus 28-ąja laureate, svarbu, kad tapo Plėviasparnių, į kurias iš pradžių šiauliškių (ir ne tik) žiūrėta gana pašaipiai, pirmąja kregžde. O jos skrydis – oi, oi, oi. Katras (-a) iš mūsų gali pasigirti, kad tik pasirodžiusią knygą jau verčia į švedų kalbą?! Gal dar kas ims ginčytis, kad šiauliečiai nemoka rašyti?.. Tai sena ir nuvalkiota problema dėl regioniškumo, bet, manyčiau, dar tebėra aktuali. Kiek mes turime Šiauliuose rašytojų ir kiek jiems skiriame dėmesio, a?..

Jei kalbėti apie pačią knygą, per daug nesikartosiu dėl tematikos,- ją pasakė ir užpildė kiti recenzentai, o pasakysiu keletą žodelių apie formą. Knygą sudaro 100 eilėraščių. Jie padalinti į dvi dalis – 50 kojinių porų. Eilėraščių sandara taip pat dvejopa: sąrašai (29 ir 24) ir ne (21 ir 26). Gal kad sąrašų šiek tiek daugiau (prie kurių ir apsistosiu), šią poeziją galima būtų pavadinti sąrašine (ir poetė pati save juk pristato sąrašo forma).

Sąrašų skaičius dažniausiai dvylika. Tai primena sonetus. Kodėl autorė pasirinko šį skaičių, galima tik spėti, aišku tik viena, kad pats pavadinimas leidžia išsakyti atskiras skirtingas mintis, kurias dar galima plėtoti ir plėtoti. Tarsi duodamas penas pamąstymams.

Skaičius dvylika pagal Islamo mistiką kalba apie ugnį, vakarus, vandenį, sausumą, rytus, žemę, pietus, orą, šilumą, drėgmę, vakarus, vandenį, šaltį, šiaurę. Visa tai galima aptikti čia, eilėraščiuose, kaip ir dvylika kūno angų: dvi akys, dvi ausys, dvi nosies skylutės, du kūno speneliai, viena burna, dvi sekrecijos angos, tuo labiau, kad apskritai skaičius du yra priskiriamas moteriškajam, pasyviam skaičiui, o ir autorė yra moteris. Tas pasidalijimas į dvi dalis rodo, kad poetė nėra įsikabinusi vieną temą, vieną požiūrį, o gali dalintis į mažiausiai dvi dalis. Taip tarsi motina apglėbia savo šilkine (švelnia) ranka visą pasaulį. Dėl to turbūt yra čia tiek daug šviesos, šilumos ir romantikos bei grakštumo ir lengvumo. Dėl to toks visa pasakantis ir knygos pavadinimas.

Patį šilką, kaip simbolį, paryškina taikliai nupieštas Ievos Jurgelevičiūtės (šlovė dailininkei!) viršelis. Keturios, o gal aštuonios moterys, žiūrint, kaip pažiūrėsi, vėlgi dalinasi iš dviejų ir vilki ne bet ką, o šilkinius rūbus! Taip pat, jei pastebėsite, į knygą įdėta šilkinė juostelė.

Taigi, kas nori paliesti šiame žiauriame gyvenime kažką šilto, būtinai turi perskaityti R. Saulienės knygą „Šilkinės kojinės“, o ne A. Baricco „Šilką“ (nesumaišykite).