Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Šešėly krintančios žvaigždės

Prieš pradėdama rašyti apie Vlado Vaitkevičiaus knygą, kūrybos sutelktinę „Šešėly krintančios žvaigždės“ (išleido leidykla „Naujasis lankas“), pirmiausia gerokai pasirausiau savo asmeniniuose „specfonduose“. Tai į kelis aplankus sudėtos senų laikraščių, daugiausia „Kauno dienų“, iškarpos. Kai kurios jų – beveik dviejų dešimtmečių senumo. Šiandien nelengva patikėti, kad būta tokių „aukso laikų“, kai dienraščiuose kur kas dažniau rasdavai ne tik rašinių apie kultūrą, kultūros žmones, bet net ir poezijos ar prozos publikacijų. Žinoma, daug kas liko nesumatyta, kai kas pasirodydavo ne itin įdomu. Tačiau pamažu į aplankus gulė pluoštai paskubomis iškarpytų laikraščių skiaučių.

Taigi naršau savo archyvą. Perverčiu puslapius su Poezijos pavasario paukštėmis, gausybę Arvydo Juozaičio „Vilniaus langų“, paskui Dovilės Zelčiūtės, Donaldo Kajoko, Aldonos Ruseckaitės ir dar ne vieno autoriaus kūrybos iškarpas, šūsnį šiaip visokių straipsnių ir galiausiai atrandu Viktoro Rudžiansko „Monologą... su poetu Vladu Vaitkevičiumi“. 1996 metai, jau pageltusi „Kauno diena“. Dar kartą perskaitau. Puikiai prisimenu, kas paakino išsaugoti šį straipsnį. Istorijos apie agurkus, jautukus, „meškutės“ medžioklę čia niekuo dėtos. Įstrigo dviejų eilėraščių citatos – apie nenuodingą skorpioną ir aukščiausius Mačernio kalnus. Įsiminė ilgam. Ir paėmusi į rankas poeto kūrybos sutelktinę, pirmiausia ėmiau ieškoti šių eilėraščių. Jie tarytum sutiko ir palydėjo mane į V. Vaitkevičiaus poezijos pasaulį.

Kuo ilgiau žvalgiausi, tuo labiau jis man atrodė rudeniškas. Rudeniškas pačia plačiausia prasme. Turiu omenyje ne tik knygos iliustracijas ir apipavidalinimą, dar sustiprinančius šį įspūdį. Pati poezija čia rudeniška. Sklidina subtilaus minoro ir tviskančio jaudinančio skaidrumo. Virpuliuojančio spindulio ir darganotos blausos žaismo. Tarsi sukaupusi visus šių metų laiko turtus, grožį ir nuotaikas: dramatizmą ir nuosaikumą, liūdesį, ilgesį ir ramybę, skausmą ir tylią išmintį.

Viename eilėraštyje poetas teigia: „Man ruduo už vasarą jaukesnis“ (p. 64). Su V. Vaitkevičiaus eilėraščiais irgi jauku. Jauku ir tikra, net jei viename kitame posme pernelyg nesužėri žodis ar frazė. Taip kartais būna blausią rudens dieną, kai nepajėgi pramušti nuovargio ar kasdienybės lukšto, bet vis tiek pagauni ore plevenantį veik neregimą džiuginantį švytėjimą. Jis yra, jį junti – vadinasi, viskas gerai. Panašus švytėjimas persmelkęs V. Vaitkevičiaus kūrybą. Jis neišsisklaido, jis šildo ir jaudina, vadinasi, viskas gerai, nes tai poeto talento, nuoširdumo ir autentiškumo aura.

Kita vertus, tik rudens spalvų paletė gali teikti tokią aibę jaudinančių sužaižaravimų, blyksnių, dermių. Jų išties knygoje nestinga. Labiausiai įstrigo visuose trijuose skyriuose – „Horizontas be širmos“, „Aš toks esu“, „Kasdien trumpėjantys eilėraščiai“ – atsikartojantys ir įvairiai plėtojami išėjimo iš tėviškės, kelionių ir klajonių bei praradimų motyvai. Tolydžio grįžtama prie kelio (vieškelio, greitkelio, plento, asfalto rėžio, „šiurpstančio ir nuogo“) metaforų. Ne viename eilėraštyje išgyvenamas išėjimo iš namų momentas. Regis, vis kitaip: „Pro namus ir pro pakluones / pasukau pasaulio pusėn“ (p. 33), „Dažnai iš miego šokam paryčiais: į kelią reikia – nori ar nenori“ (p. 46), „O tėviškės medi, visiems pamojuok, / kurie vėl išeina į didįjį kelią“ (80 p.), „Palikai ir verksmą, palikai ir juoką, / palikai ir tylų antkapį tėvų “ (p. 111). Iš tiesų taip bylojama vienintelė tiesa: toji valanda – esminė gyvenimo permaina. Ji įsirėžia sielon ir nuolat sugrįžta atmintin, kassyk virpteldama išsiskyrimo nuotaikomis:

už asfaltuotos kelio įkalnės,
už posūkio, kilometrinio stulpo,
už pervažos, bažnytkaimio kalnely,
už pakelėm mirgėjusių vaizdų
dabar esi.

(p. 8)

Išėjimas iš tėviškės įgauna simbolinę prasmę, formuoja klajūno archetipą. Mes galime kartu leistis į kelionę su vienišiumi be namų, kuriam svetimas saugus ir patogus gyvenimas, kuris, persmelktas neišgydomo ilgesio, šiame pasaulyje jaučiasi it tremtyje, kurį kiekviename žingsnyje žeidžia kaži koks neatitaisomas jo būties disonansas. Tai nuolatinė buvimo kelyje būsena. Kartais ją lydi nostalgija: „O tėviškė kviečia pašvaiste, varnėno balsu inkile“ (67 p.), o sykiais tolyn gena ilgesys: „Tik duokit man vieškelį ilgą“ (82 p.).

Tačiau bene svarbiausia išėjusiojo iš namų jausena – niekuo neužpildoma, niekaip nekompensuojama stoka. Kai kuriuose eilėraščiuose ji įvardijama: tai tėviškės, artimų žmonių praradimas, bet dažniausiai – tik nujaučiama, tarsi slepiama už įtaigiai nutapyto meninio vaizdo, lakoniškai nusakytos nuotaikos. Ji – dramatiškų išgyvenimų, liūdesio ir kančios šaltinis. Momentais, kai viskas prarasta („Aš nieko dabar neturiu, / tik skaudžiai nutilusį dangų“ (p. 90) arba kai atsiduriama ribinėje situacijoje („kai lekia traukinys į tiltą išardytą“ (p. 167), poeto bylojimas primena Jobo skundą. Tiesiomis, neįmantriomis, bet sielą dreskiančiomis ištarmėmis kalbama apie savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Aiškiai suvokiama neišvengiama praradimams pasmerkto klajūno dalia: „O klajūne vaike, / kančia lydės lyg priedainis dainos, / kurios dainuoti niekad nesiliausi“ (p. 105). Guodžiamasi: „Susipyliau nelaimių aruodą, / duoną iškeptą valgiau – karti“ (p. 100). Atsidūstama: „Atrodo, amžinai čionai – / akligatviai, ir liūtys kliokia“ (p. 106). Prisipažįstama: „Taip skauda – tarytum nudegintais pirštais / braukiu per dienas lyg sugrubusią sieną“ (p. 118). Klausiama: „Liūdini, gyvenime, ar grūdini?“ (p. 122). Panašiai kaip Jobo „žydėjimo dienos“ prisimenama prarastoji tėviškė, ir ūmai dvelkteli netekties, tuštumos šaltis: „O Dieve, nejaugi tik šitiek man tėviškės liko?“ (p. 153). Be jos esi it sulytas belapis medis. Ką jis jaučia ir mato „toj vietoj, kur tyliai merdi / gimtųjų namų pamatai?..“ (p. 154).

Tai vieni puikiausių, sugestyviausių V. Vaitkevičiaus poezijos posmų.

„Yra širdy sudvasintas peizažas“ – teigia poetas. Todėl sapnuojasi miškai, žilstančios tėvų galvos, atmintyje staiga išnyra „dvi baltos vaikystės lelijos“. Klaidžių kelionių vingiuose šis peizažas – priebėga, paguoda, o sykiu – negailestingas praradimų ir vienatvės priminimas. Apgailėjimą to, kas brangiausia ir nesugrąžinama, puikiai perteikia „Eilėraštis motinai“:

O motinos mielas veidas
pro žalumą pievų, miškų
į būsimą sutemą leidos
ir sklaidės, ir virto ūku.

p. 90

Sielvartas turi neįkainojamų galių. Kaip pabrėžia A. Maceina, „kančia yra prapuolusios būties žadintoja“. Galbūt dėl to ji sąmoningai ir noriai priimama: „Skaudaus, dar skaudesnio, skaudžiausio / gyvenimo sau aš geidžiu“ (p. 7). Taip, kančia skurdina: „glaudžiuosi speigynuose sausio / prie krūmų – lyg brolių skurdžių“ (p. 7). Tačiau kas, jei ne ji, padeda išgyventi egzistencijos grynumą, akimirkos vertę ir taip užauginti savyje eilėraštį: „Iš gyvenimo vien skausmas imtas / virs kūryba, smelkiančia giliau“ (p. 112). O tai poetui brangiausia. Jis teigia: „eilėraščiais gyvas esu“ (p. 79). Kitame posme tvirtai ištariama: „Ir nebandyki linkt, rūdijanti vinie, / kol kūrybingas aš, stiprus ir gyvas!“ (p. 183).

Ištverta kančia grūdina, daro žmogų stiprų, gyvybingą, atsparų. „Žvarbsi, bet ištversi, vyre“, – neabejojant ištariama. Arba gebama save paraginti: „Kelkis, jei vėl suklupai, / žiū, koks dangus įstabus!“ (p. 195).

Nepaisant išbandymų, ištikusių netekčių, nevilties ir liūdesio, siela lieka gaji ir spontaniška: „Kaip anglį nugali ugnis (...) taip šaknys liūdesio sunyks, / ir gausi mano linksmą laišką“ (p. 141).

Kančia atveria gyvenimo išminties lobius. Padeda patirti savo ribotumą bei laikinumą ir suvokti: „Taip viskas netikra – lyg auksas / prapuolusio vargetos rankoj“ (p. 193). Tenka skaudžiai ir giliai išgyventi savo benamystę, savo tremtį – neišvengiamai kiekvienam mūsų skirtą, tik vienų aiškiau, kitų menkiau įsisąmonintą likimą: „Praeini visas duris – / lyg danguj – ne žemėje – namai.“ Šios patirtys nukreipia tikrųjų prioritetų link: „Kas dieną mokiaus, mokausi ir mokysiuos / atgniaužti kumštį ir užgniaužti pyktį“ (p. 194 ), „Vis vien klausau, ką liepia meilė / vis vien darau, ko prašo meilė“ (p. 123). Nes jau įstengiama ramiai ir nuolankiai ištarti: „Aš sau nepriklausau“ (p. 123).

Sunkių išbandymų kelią nuėjusi siela yra jautri ir pagavi. Ji užčiuopia visa apimančią būties dramą:

Tas aklas dievaži, kas tiki,
kad skausmo gamtoje nėra.
O tu pažvelk ir pamatyki,
kaip grumias su naktim žara.

Kaip grumstas krūpčioja kiekvienas,
kai koja užmina sunki.
Kaip atsidūsta tvarte šienas,
kai tu į glėbį jį renki.

p. 61

Patiriamas paslaptingas žmogaus ir gamtos pasaulių bendrumas, jausmas, jog esi nedaloma visa ko dalis: „Nuščiūsime nesusigaudę, / ką tyliai guodžia tujos lieknos, / kai merdi viltys, lūžta lieptas“ (p. 185).

V. Vaitkevičiaus poezijoje labai svarbūs žmonių tarpusavio ryšiai. Rinktinėje daug eilėraščių, dedikuotų ne tik mamai, tėvui, bet ir sielos bičiuliams. „Aklojoj sandūroj naktų“ sulaukiama jų paguodos ir paramos, sutinkama bendrakeleivių, padedančių įveikti liūdesį: „Kai palydi ir kelią parodo, ir įtikina – viskas gerai (...) žemėm užpilam liūdesio irštvą“ (p. 170).

Poeto kūrybos sutelktinė – tai metraštis sunkios dvasinės kelionės, ženklintos daugybe praradimų, likimo smūgių ir pamokų. Keliaudami kartu su autoriumi, išgyvename tiek neviltingas, dramatiškas, tiek ir vaiskaus džiaugsmo, gyvastingumo pilnas akimirkas. Galiausiai stabtelime ir žvalgomės, kur šios knygos tekstų esame atvesti. Tai rudeniškas ir ilgesingas giedro minoro pasaulis. Gyvo, skaudaus ir autentiško žodžio žemė, gaubiama atitiestos būties ramumos. Jau aišku, kad visi keliai driekiasi ten, kur „pro ašarą neužterštą boluos kalnai – / nežemiški, būtinesni už duonos riekę...“ (p. 132). Regis, dabar lyg ir žinai atsakymą, kodėl paliekama tėviškė, kodėl metų metus klajojama ir klumpama, žiupsnį po žiupsnio barstant pelenus vėjui, kodėl taip sunkiai ir atkakliai ieškoma žodžio eilėraščiui – nes ilgesys poetą be atvangos ginė ir gena į aukščiausius Mačernio kalnus.
2010-04-11
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Naujasis lankas
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2006
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą