Septyni tiltai pasaulio centre

Kur yra pasaulio centras?

Antrą sykį per pastaruosius trejus metus galima ištarti frazę: „Mindaugas Peleckis sugrįžta“! 2005 m. pabaigoje jis išleido eilėraščių knygą „Nestosiu į angelų sąjungą“, kurioje tyko angelų sąjungos pavojai. M. Peleckis produktyvus: antra knyga per trejus metus, nors prieš tai dešimtmetį turbūt vyko kūrybiniai ieškojimai. Reikia pažymėti, kad per dešimt metų kūrybingas žmogus sukaupia nemažai medžiagos, kuri įgauna popierinę knygos išvaizdą.

Rinkinyje „Septyni tiltai pasaulio centre“* publikuojamos miniatiūros ir (ne)supratimai. Kartais galbūt nesusipratimai, o kartais ir pratimai nerūdijančiai meilei ar meilės susidėvėjimui nustatyti: „Sulūžo kranas / Virtuvėje sugedo lempa / Rūkau tamsoje / Penktą ryto / Vakar mane išmetė iš darbo / Ir štai vakare – šviesa / Grįžo Ji / Su gėlėmis“ („Ji“).

naujoje knygoje autorius toliau brenda į prieš dvejus metus pradėtą (ne)laimingos meilės tematiką. Angelų sąjungos pavojai tebesitęsia. „Dabar jis supranta. Kas yra Meilė. Tai – Laukimas. Kiekvienos sekundės, kurią galėtų praleisti su ja. Juk dar Seneka išmintingai sakė – didžiausia blogybė yra prarasti laiką. // Jis nebepraras savo laiko ir savo Meilės“ („My chili girl“).

Kodėl knyga vadinasi „Septyni tiltai pasaulio centre“? Konkrečiai apie septynis pasaulio tiltus autorius užsimena tiktai paskutinėje miniatiūroje. „Septyni tiltai pasaulio centre / Jais einu į Tave / Bet tiltai rūke / Ir klaidžioju vis...“ („Iš pasivaikščiojimų su Mylimąja“). Gana pesimistinė pabaiga. Atrodytų, jog ta pati tema, nagrinėjama jau antroje knygoje, turėtų nuteikti optimistiškai, tačiau nutinka priešingai: grimztama vis gilyn į meilės klajones. Miniatiūra turi ryškią erotinę potekstę. Pasaulio centras – tai moteris. Septyni tiltai – septynios moterys. Einant tais tiltais bandoma rasti tą vienintelę išrinktąją. Tačiau yra sunkinanti aplinkybė – rūkas. Jis trukdo atrasti tą vienintelę. Rūkas uždengia akis, herojus klaidžioja, nerasdamas savo išrinktosios. Ta pati meilės tilto tematika nagrinėjama ir eilėraštyje „Katukų tiltas“:

Ar žinai
Kažkur sapno pakrašty
Yra rūko apkabintas
Tiltas
Skirtas tik dviem katukam?
Niekas daugiau negali rasti to tilto
Ant jo netikėtai susitikę katukai
Kartu su tiltu pranyksta rūke
Ir niekas daugiau to tilto niekur neras...
O kur katukai ir rūkas?
Jie gyvena po žvaigždėm
Kažkur šalia mūsų...


Čia kalbama tik apie vieną tiltą. Eilėraštį galima laikyti idealistiniu, nes aprašoma romantinė situacija. Keičiasi ir ji: tiltas rūke ir tik netikėtai ant jo susitinkama. Anksčiau minėtoje miniatiūroje situacija kitokia: ieškoma iš daugelio variantų, ir tas ieškojimas paklaidina rūke, iš kurio jau nebėra išėjimo... „Katukų tilte“ susitinka du katukai, skirti vienas kitam, juos apgaubia rūkas (tai galima suvokti ir kaip jungtuvių ceremoniją). Jų gyvenimas po žvaigždėmis primena Gedimino Griškevičiaus knygos vaikams „Laivas į Šventąją“ vieną mintį: „Be mergaičių šis pasaulis / Būtų sklidinas klaidų, / Štai kodėl žvilgsnius į Saulę / Žmonės nukreipia po DU“. Juk saulė ir yra žvaigždė, spindinti dangaus skliaute. Žvaigždžių-saulių pilnas dangus, matomas naktį. Galima sakyti, M. Peleckis yra iki kaulų smegenų romantikas, netikėtai einantis rūko apkabintu tiltu.

Grįžkime prie klausimo, kodėl knyga vadinasi „Septyni tiltai pasaulio centre“? Romantinę potekstę jau radome, tačiau įžvelgiu ir dieviškąjį mistinį skaičių – septynetą. Jei atsiverstume Bibliją, Apreiškimą Jonui, rastume nemažai dalykų, susijusių su skaičiumi septyni: septynios bendrijos, septynios dvasios, septyni aukso žibintuvai, septynios žvaigždės, septyni deglai, septyni antspaudai, septyni ragai, septynios akys, septyni trimitai, septyni griaustiniai, septynios negandos ir pan. Taigi knygos pavadinime galima rasti ir religinių, ne tik romantinių apraiškų.

Romantinių gaidų yra ir kituose knygos kūriniuose: „Tačiau jos veidas tartum veidrodis“ („My chili girl“); „Ji nuo pirmos akimirkos buvo jo Krištolas“ („Krištolas“); „Myliu Tavo veidą / Nes esu taikus / Pajautos dangus“ („Taisyklingom snaigėm“); „Mylėk kai myli / Nes tu esi / Gėlė tyli“ („Gerk, kai Tu ištroškus...“).

Buvimas dviese – ne vienintelė M. Peleckio knygos tematika. Galima rasti ir ekleziastiškos išminties:

Yra laikas svaidyti akmenis, yra ir laikas
                          juos rinkti (Ekleziastas).
Yra laikas subadyti savo širdį, yra ir
          laikas surinkti ją iš gabalėlių (aš).
Kai mirsiu, padovanosiu jam savo trapią
                      širdį (Nežinomas donoras).
Ateisiu, bet net pati nežinau kada (Mirtis).
Tik tak tik tak (Laikas)...

(„Apie šviesoforą ir vorą“)


Herojus, įvardijantis save „aš“, kalba apie nelaimingos meilės gabalėlius, apipindamas juos Ekleziastu, nežinomu donoru, mirtimi bei laiku. Ekleziastas tuos akmenis svaido į širdį, aštrūs akmenys širdį subado, tampi nežinomu donoru kažkurioje šalyje, ateina mirtis nepažindama laiko, tik girdėdama jo tiksėjimą.

Verta paminėti trijų dalių miniatiūrą, kurią būtų galima dedikuoti totalitarinių sektų vadovams. Miniatiūrose kalbama apie guru atsiradimą, tačiau ne bet kokio guru: „nusprendžiau pasivadinti ne guru, nes tokių daug. Nutariau – pasielgsiu kaip vienas dvasinis mokytojas iš Indijos, pasivadinęs Šri Šri. Taip aš sau pačiam (o vėliau, kaip pamatysime, ir kitiems) vėlyvą ketvirtadienio vakarą, spalio šeštąją tapau Guru Guru“ („Guru Guru ateina į pasaulį“). Toliau pristatomi „Pirmieji (dar nelabai) svarbūs Guru Guru darbai“ (p. 36). M. Peleckis yra ne tik rašytojas, bet sektų ir netradicinių religinių bendrijų ekspertas. Todėl visai suprantamas jo satyrinis požiūris į vidinį dvasinio vadovo gyvenimą, kuris atskleidžiamas trapios išminties pavidalu.

„Grįstu Užupio keliu“ atsiveria durys į tavo širdį, „jaučiu jos pulsavimą“ („Durys į Tavo širdį“). O kas yra širdis? Autorius atsako taip:


Tave mylėsiu kol sustos širdis
Ir niekas man nepasakys
Kad šis gyvenimas
Ne mudviem
Skirtas

(„Širdis“)