Septyni gyvenimai, septynios mirtys

Dar vieno gerokai primiršto autoriaus poezijos rinktinė iš „Vagos“ leidyklos poezijos rinktinių serijos (Just. Marcinkevičius, J. Strielkūnas, O. Baliukonė, A. Jonynas). Ar tai autoriai sugrįžta, ar susumuoja viso savo poezijos kelio rezultatus?

Ši rinktinė kaip ir kitos – monumentaliai atrodanti, gražiai išleista, gerai ar bent padoriai iliustruota. Joje daug ilgesio, pakylėtos retorikos, temos pačios įprasčiausios: gamta, žmogaus būties ir likimo apmąstymai, žmogaus ryšys su žmogumi, visuotinės vertybės. Skyriuje „Septyni Gyvenimai, septynios Mirtys“ aptariama šiuolaikinio žmogaus situacija, jo vieta sparčiai kintančiame pasaulyje.

J. Jakšto poezija tradicinė it degta kaimiška plyta, vaizdas pro pirkios langą, duonos kepalas ant stalo. Vientisa. Monotoniška. Eilėraščiai rašyti septintame dešimtmetyje, ir atlikimu (dažniausiai rimuoti ketureiliai), ir tematika niekuo nesiskiria: blausus, veik nešildantis poezijos spindulys.

Nemanau, kad daug kam įdomu bus „Septynis Gyvenimus, septynias Mirtis“ skaityti, bet poeto bendraamžiai bei jaunėlesni šį bei tą artima sau suras.

Ar ši knygų serija (beje, kaip ir keletas kitų) simptomiška – rezultatų susumavimas amžiaus pabaigoje, kito pradžioje, – parodys laikas. O gal tiesiog apsisuko poetinės tradicijos ratas?