Knygos
Romanai (1922)
Poezija (614)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Senis ir jūra

Senis ir jūra Perspėjimas: H. Melvilio „Mobis Dikas“ ir P. Benčlėjaus „Nasrai“ gerbėjams! Ir visiems kitiems, kurie pavydi Nobelio premijos!

Džeko Londono skerdikas

Aisbergo teorija? Prarastoji karta? Ne, mielas skaitytojau! Skrebenantis imtynininkas Ernestas man yra Džeko Londono skerdikas! Bet prie reikalo… apie ką ši knyga?

Sinopsė (be spoilerių) yra maždaug tokia: “Senis ir jūra” yra epinė istorija apie patyrusį Kubos-Havanos-Meksikos-įlankos žveją-senelį Santjagą (be abejo, modeliuotą pagal patį autorių) ir didžiausią (18 pėdų ilgio) jo pagautą gyvenimo žuvį, kuri tarnauja kaip idealus oponentas. Knygos veiksmas tęsiasi penkias dienas, iš kurių keturios praleistos jūroje, toli nuo kranto. Trečiąją dieną, Santjagas, stokojantis miego, stigmatiškai sužalotomis ir nuo įtemptos virvės supjaustytomis rankomis, beveik kliedėdamas, įtraukia užkibusį marliną pakankamai arti, kad užmuštų jį harpūno smūgiu. Senis prikabina žuvį prie valties, pakelia burę ir patraukia namo. Suinteresuotas, kokią kainą gaus turguje už marliną, jis taip pat nuogastauja, kad žmonės, valgysią žuvį, bus neverti jos didingumo. Ar pavyks žvejui saugiai su laimikiu pasiekti krantą, išsiaiškinsite patys, mielas skaitytojau!

El Campeón (Čempionas)

Santjagas įkūnija klasikinio herojaus modelį dviem svarbiais aspektais. Pirma, jis rodo retą ryžtą ir polinkį suprasti visatą, kas aišku iš meditacijos apie jūrą, kuri jam yra graži ir dosninga, bet taip pat tokia žiauri, kad net paukščiai yra per daug trapūs, jog pasikliautų jos grobiu. Antra, senis turi tragišką ydą, kuri bus jo pražūtis: išdidumą. Santjago išdidumas (kuris, beje, yra suvoktas ir įsisąmonintas) nukelia jį toli, ne tik metaforiškai, bet ir tiesmukiškai – anapus jo bendražygių žvejų į gražius, bet, galiausiai, baisiai pavojingus vandenis. Kaip klasikiniuose epuose, pati svarbiausia kova Hemingvėjaus novelėje yra moralinė. Žuvis yra antraeilio svarbumo, kadangi ji tėra paprasčiausias trofėjus, materialus prizas.

Senis jaučia intymų ryšį su didžiąja žuvimi, kaip ir su jūra ir žvaigždėmis. Santjagas nuolatos prisiekia savo meilę, pagarbą ir sentimentus marlino broliškumui. Dėl šios priežasties, žuvies mirtis (kad ir kokia šokiruojanti ji būtų) neparodoma kaip beprasmiškai tragiška. Protagonistas, kaip matomai ir autorius, jaučia, kad mirtis yra gyvenimo antitezė, ji turi ateiti iš verto varžovo rankų. Senio didingumas – garbingumas ir nuolankumas, su kuriuo jis atlieka šį žudymo veiksmą – pakelia jo grumtynes į retą, netgi transcendentinį lygį.

Nors Santjagas nesijaučia esąs religingas, jo kova su marlinu yra krikščionių parabolės sugestija: per jo skausmą, kančią ir galiausiai pralaimėjimą, jis perkops savo buvusią netikusio žvejo inkarnaciją. Santjago izoliacija, taip pat, evokuoja Kristų, kuris vienas laukymėje praleido keturiasdešimt dienų. Išplaukęs toliau į vandenyną, negu prieš jį buvusieji žvejai, Santjagas yra atskirtas nuo bet kokių visuomenės ištakų ar įtakų. Hemingvėjaus natūralaus pasaulio koncepcijoje, grožis yra mirtinas, amžius yra jėga, o mirtis didžiausias vitališkumo įvykis.

Liūtai Afrikos paplūdimiuose

Viltis, kurios griebiasi Santjagas knygos pabaigoje, nėra viltis, kylanti iš naivumo. Tai, verčiau, viltis, kylanti iš patirties, iš kažko naujo pasirodančio iš kažko seno, kaip fenikso išnirimas iš pelenų. Kaip pati novelė tegia, Santjagui apmąstant: „žmogus gali būti sunaikintas, bet ne įveiktas.“ Marlino sunaikinimas nėra Santjago pralaimėjimas; labiau, tai kelias link atpirkimo. Netgi žvejai, kurie šaipėsi iš senio, dabar juo gėrisi. Santjagui sakant: „Žvejyba žudo mane tiek pat, kiek ir palaiko mano gyvybę,“ jis nurodo, dar kartą, plačią, būtiną, nuolat-besikeičiančią įtampą tarp praradimo ir naudos, triumfo ir pralaimėjimo, gyvybės ir mirties.

Post Scriptum

Kadangi senelis Santjagas grumiasi su jūros padarais, kai kurie skaitytojai renkasi istoriją interpretuoti taip, kad tai yra žmogaus kova PRIEŠ natūralųjį pasaulį, bet novelė, daug tiksliau, yra istorija apie žmogaus vietą VIDUJE gamtos. Abu Santjagas ir marlinas turi tokias savybes kaip garbė, orumas ir drąsa, kurie yra subjektai amžinojo įstatymo: žudyk arba būsi nužudytas. Alternatyviai, vienas gali išvesti paralelę iš poeto Džono Kytso ir jo tvirtinimo, kad grožis gali būti suprastas tik akimirką prieš mirtį, kadangi grožis lenkiasi naikinimui. Be abejo, Santjagui nužudant žuvį, gyvenimo praradimas yra kažkaip transcendentaliai gražus...
2020-10-12
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
The old man and the sea
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2016
Vertėjas (-a): Romualdas Lankauskas
Puslapių: 112
Kodas: 9789955237129
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą