Saulėlydis

Į mažą, žalią ir amžinai lietingą (hm... nieko neprimena?) miesteliuką Forksą iš saulėto Fynikso persikrausto paauglė Bela. Persikrausto pas tėtį, nes mama, ištekėjusi antrą kartą, dažnai keliauja ir nebūna namie. Persikrausto savo noru, bet nekenčia Forkso. Nekenčia nuolat pliaupiančio lietaus, „per didelės“ žalumos, naujos mokyklos (nors dar nebuvo ten įkėlusi kojos, bet – juk visi tokio „kaimo“ mokykloj tik į ją ir spoksos!). Žodžiu, jaučiasi esanti mažų mažiausiai kankinė. Stebuklas dar, kad neapsisuka ir nemauna atgal į Fyniksą.

Mokykloje Belos dėmesį patraukia keista jaunuolių grupelė – jie laikosi atokiau nuo kitų, bendrauja tik tarpusavy, per pietus nieko nevalgo, važinėja itin prabangiais automobiliais, yra liekni, išblyškę ir... tiesiog nežemiškai gražūs. Ypač vienas – Edvardas Kalenas, su kuriuo Belai tenka sėdėti per biologiją.

Ilgainiui paaiškėja, kad Edvardas neabejingas Belai (nors iš pradžių jo elgesys į jokią simpatiją ar net paprasčiausią mandagumą nebuvo panašus). Ir dar kai kas paaiškėja. Edvardas yra vampyras (kaip ir visa jo šeima). Ir niekada to nepamiršta. Nepamiršta, kad yra pavojingas. Tačiau Bela taip „besąlygiškai ir neatšaukiamai“ jį įsimylėjusi, kad galiausiai merginos ir vampyro santykiai priveda prie to, jog iškyla rimtas pavojus Belos gyvybei.

Viskas būtų gal ir neblogai, bet... Gal ne veltui jauniems rašytojams patariama nerašyti tęsinių jau žinomoms istorijoms, o kurti savas. Kartais pasirėmus „antrine tikrove“ (ne tikru gyvenimu, o kitų autorių kūriniais) gaunami neblogi ar net puikūs rezultatai. Tačiau ne šį kartą.

Stephenie Meyer pasirinko kitų rašytojų (ir kitokių meno formų kūrėjų) jau gerokai pravaikščiotą taką. Apie vampyrus (daugiau ar mažiau) rašė tokie klasikai kaip B. Stoukeris, G. Byron‘as, M. Shelley, W. Geothe, C. Baudelaire ir keletas kitų. Taigi tema nenauja, juolab kad ir minėti autoriai rašydami savo kūrinius rėmėsi įvairių tautų legendomis ir mitais. Taigi medžiagos – apstu. Kodėl gi nepažvelgus į tai nauju žvilgsniu ir sėkmingai neperkėlus kokio žavaus vampyro (ar visos jų šeimynėlės) į XXI amžių?

Bet ar S. Meyer tai pavyko? Deja ne. Nueita lengviausiu keliu – meilės istorija paaugliams plius fantastikos prieskonis. Bet va čia tikri fantastikos mėgėjai turėtų ir supykti. Viena, kai kuriamas visiškai naujas personažas. Bet jei „pasiskolinamas“ kitų sukurtas, tai būtina laikytis tam tikrų taisyklių. Jei rašai apie raganą, tai negali rašyti jog „nesąmonė, ji neskraido ant šluotos – tai – mitas; iš tikrųjų raganos skraido ant skraidančių kilimų“ – nebent tai būtų komiškas kūrinys.

Deja, „Saulėlydyje“ bandoma kalbėti rimtai. Bet čia vampyrai sugeba susivaldyti ir minta tik gyvūnų krauju (na, tarkim, – tokia teorija – ne naujiena), netgi sėkmingai dirba ligoninėje, dieną nemiega karstuose (nes miegoti jiems iš viso nereikia), žmonių maistą gali valgyti, bet jis jiems neskanus („jei kas nors tave verstų valgyti žemes, juk valgytum, bet nebūtų skanu?“) vampyru tampama kai įkanda vampyras ir nuodai pasklinda po kūną (tačiau yra žinoma ir daugiau versijų – viena labiau įtikima – vampyrui įkandus, auka miršta, o tam, kad taptum vampyru, reikia paragauti vampyro kraujo – juk, jei užtektų įkandimo, pro vampyrus nebūtų įmanoma praeiti), taip pat vampyrai nesibaido kryžiaus (tačiau yra nuomonė, kad svarbu, ne koks simbolis naudojamas prieš vampyrą, o kaip stipriai tikima, kad tai padės apsiginti – esą vienam žmogeliui pavykę apsiginti nuo vampyro pamojavus jam prieš iltis savo pinigine).

Apie česnakus, veidrodžius, sidabrą, tekantį vandenį ar pabertus grūdus nebuvo kalbama, tačiau labiausiai pritrenkė tai, jog šitiems vampyrams saulė NĖRA pavojinga. Tai – Edvardo teigimu – irgi tik mitas. Tiesa, vampyrai renkasi tamsius, lietingus miestus, vengia saulės, bet ne todėl, kad ji būtų pavojinga, o todėl, kad jų oda nuo saulės spindulių pradeda žėrėti kaip krištolas... Gražu?
Ir tai dar ne pats blogiausias dalykas šitoj knygoj. Daug blogiau nei „vampyrologijos“ klaidos nuteikia prastas autorės rašymo stilius. Dažnai (ypač skaitant dialogus) susidaro įspūdis, kad „autorė nori kažką pasakyti“, bet taip ir nepasako – atrodo, kad daug daugiau liko rašytojos mintyse, nei nugulė ant popieriaus. Iškalbingomis turėjusios būti pauzės, elipsės nieko nepasako. Žodžiu, pilna asilo tiltų. Ir nereikėtų dėl to kaltiniti vertimo.

Tačiau kai kur persistengta – visiškai nereikalingas atrodo epizodas, kai Bela eina į mišką. Nebent jis turės įtakos knygos tęsiniams. Bet bent jau kol kas nepanašu.

Kitas dalykas – per daug jau seilėta ta Belos ir Edvardo meilė. „Aš tave myliu. Ir aš tave. Žinau.“ – ir taip toliau ir panašiai.

Taip pat nervina netikęs amerikiečių paauglių įprotis vadinti savo tėvus vardais – Bela mamą dar kartais pavadina mama, o ne „Rene“, bet žodį „tėtis“ ji kaip įmanydama stengiasi keisti „Čarliu“ (beje, ne visada sėkmingai). Būtų suprantama, jei būtų paaiškintos tokio šaltumo(?) priežastys arba apie jas bent užsimenama, bet iš pasakojimo tai nepaaiškėja, netgi galima susidaryti priešingą vaizdą. Tai kodėl taip?

Kitas labai erzinantis dalykas – nuolatinis Belos melavimas. Meluoja ji net tada, kai, atrodytų, sakyti tiesą būtų daug paprasčiau. Bet ne. Būtinai sukurs kokį nors siaubingai kvailą ir visiškai nereikalingą melą.

Apskritai Bela šioje istorijoje atrodo mažvaikiška, verksnė, nenuoširdi ir, kaip jau minėjau, melagė (ypač kvailai atrodo jos tvirtinimai: „Man viskas gerai“, kai akivaizdu, jog nėra gerai). Bet labiausiai stebina jos nerangumas. Jei kas šitoj pasakėlėj ir yra fantastiška, tai ne nežemiško grožio vampyrai, spindintys saulėje, bet tiesiog antgamtiškas Belos nerangumas. Kaip jums skamba toks Belos prisipažinimas: „Bėgdama aš dažnai pargriūnu“. Kaip įmanoma???

Vienu žodžiu, knyga paaugliams ir apie paauglius, na ir, kaip dabar labai madinga, su fantastikos kvapeliu. Vakaras (ar keli vakarai) skaitant šią knygą gal ir neprailgs (jei neužknis Belos (ypač jos!) ir Edvardo seilėjimasis), bet tikresnių vampyrų teks pasiieškoti kitur.