Knygos
Romanai (1925)
Poezija (616)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Saulėlydis

Saulėlydis Pirmosios „Saulėlydžio“ sagos knygos viršelyje pavaizduotos moters ištiestos rankos, rieškučiuose laikančios ryškiai raudoną obuolį, primenant dar vieną garsų ryšį tarp maisto ir meilės, giliai įsišaknijusį Vakarų civilizacijos sąmonėje. Daugelis iš mūsų yra susipažinę su Žmonijos Nuopuolio istorija, randamą pirmojoje Biblijos knygoje, „Pradžios knygoje“, kurioje pasakojama, kaip pirmasis vyras ir moteris neteko savo vaikiško nekaltumo ir buvo išvaryti iš Rojaus dėl to, kad nepakluso Dievo įsakymui nevalgyti „gėrio ir blogio pažinimo medžio“ vaisiaus. Biblija, žinoma, niekada neidentifikuoja „uždrausto vaisiaus“ kaip obuolio. Bet galbūt todėl, kad obuoliai graikų mitologijoje buvo tokie ryškūs kaip noro ir nesantaikos katalizatoriai, kažkas turėjo pamanyti, kad obuolys taip pat buvo labiausiai tikėtinas „Pradžios knygos“ istorijos kaltininkas, ir ši idėja įstrigo. Biblija taip pat niekada tiesiogiai neįtraukia geismo kaip Nuopuolio veiksnio. Tačiau tai nesutrukdė daugeliui ankstyvųjų krikščionių teologų tvirtinti, kad „žinojimas apie gėrį ir blogį“, kurį suteikia draudžiamas vaisius, turi kažką bendro su kūniškomis patirtimis, aiškinimu, kurį palaiko staigus Adomo ir Ievos, jų nuogumo, atradimas valgant vaisių. Konsekvenčiai, draudžiama aistra nuo tada buvo siejama su dideliu sultingo obuolio kąsneliu.

Edvardas Kulenas yra pasmerktas. Naujokė mergina, sėdinti šalia jo biologijos klasėje, atrodo ir – dar blogiau – kvepia pakankamai gardžiai, kad jis tiesiog suvalgytų ją gyvą. Tiesą sakant, maždaug šimtmetį, jam besišvaistant po Žemę, Edvardas dar niekada neužuodė tokio svaiginančio aromato. Jo šnervės nuo delyro įkaitais paėmė likusias smegenis. Jo sveikas protas netrukus taps niūriu prisiminimu, kartu su visa džentelmeniška savi-kontrole, kurią taip ilgai ir sunkiai kultivavo. Viskas, apie ką jis galvoja, yra tai, ką norėtų padaryti su šia mergina, kai ji liks viena – ir kaip jis galėtų tai atlikti. Aklas ir apakintas šio staigaus apetito padidėjimo, jis sugeba sugrįžti į jusles pakankamai laiko, kad išspirtų klasės duris ir nukeliautų į Aliaską, kur porą dienų vėsus kalnų oras patarnauja už ilgą, šaltą dušą: išblaivinantį ir atšaldantį jį.

Pirma, pastebėjimas apie „Saulėlydžio“ seriją. Argi ne patogu, kad Edvardas negali išgyventi be kruvino kąsnio, bet jam nereikia specialiai siurbti žmogaus kraujo? Be šio ypatumo, „Saulėlydžio“ serijai būtų kaput. Bernelis, kuris žudo žmones net ir tam tikslui, kad išgyventų, nėra tinkamas palydovas paauglei merginai. Jeigu istorija būtų papasakota taip, knygos nebūtų tapusios tokios sėkmingos, tačiau, etikos požiūriu, jos būtų nepaprastai įdomios. Ar Edvardas, kuriam reikia vartoti žmogaus kraują, sugebėtų apginti tradicinę vampyrų dietą, kol mūsų teisės būtų nepaisomos?

Tikėtina, kad jis ir kiti vampyrai taip manytų. Pirmiausia jie pabrėžtų skirtumą tarp vampyrų ir žmonių. Jie turi galią gyventi amžinai, apie ką mes galime tik pasvajoti. Mes nuolat stengiamės prailginti savo gyvenimą per mediciną, o mūsų Vakarų civilizacijos religijos amžinąjį gyvenimą vaizduoja kaip didžiausią atlygį už gerai nugyventą gyvenimą. Bet gyventi čia šimtmečius ar net amžinai? Mes negalime to nei įsivaizduoti, nei padaryti.

Taip pat atrodo, kad vampyrai turi visokių papildomų protinių ir fizinių gebėjimų. Vieni gali matyti ateitį, kiti – skraidžioti. Mes negalime padaryti nei vieno, nei kito. Edvardas ir jo giminė gali teigti, kad jie turi gerti mūsų kraują iš savigarbos ir atsižvelgdami į tai, kad mūsų teisės neviršija jų poreikio išgyventi. Tai niekuo nesiskiria nuo situacijos knygose, kur Edvardas turi teisę maitintis elniais, kad išgyventų. Jo priežastys triumfuoja prieš gyvulių teises; lygiai taip pat, jo priežastys alternatyviame „Saulėlydyje“ pralenktų mūsų teises.

Bet tai skamba klaidingai. Žinoma, tai daug problemiškesnis dalykas – žmogėdrai Edvardui nužudyti vieną iš mūsų, nei vegetarui Edvardui sumedžioti elnią. Argi ne? Galbūt čia vyksta tai, kad tiek vampyrai, tiek žmonės, peržengia slenkstį, todėl abi rasės turi nepaprastai tvirtą teisę į gyvybę, o ne vieną, kurią gali įveikti kito žmogaus išgyvenimo problemos. Kadangi jie abu turi pakankamai pajėgumų peržengti šią ribą, skirtumas tarp jų pajėgumų yra nereikšmingas.

Pabandykite panaudoti šį argumentą alkanam vampyrui. Manau, galėtumėte išgirsti jo ar jos kalbą taip pat, kaip ir mes šnekėtume apie elnius. „Žinoma, jūs, žmonės, turite tam tikrų teisių, tačiau mūsų priežastys daug svarbesnės“. Būtų patartina turėti atsarginį argumentą, jeigu tikitės išspręsti diskusiją su visu krauju gyslose. Tiesą sakant, vampyrai yra ne tik žmogžudžiai, o matant papildomas problemas paaiškėja, kaip mūsų santykis su gyvūnais skiriasi nuo mūsų santykio su kitais žmonėmis.

Kai mes susiduriame su gyvūnu, mes atsiduriame gamtos būsenoje to gyvūno atžvilgiu. Mes nesame tos pačios bendruomenės nariai. (Nepaisau įstatymų, reglamentuojančių elgesį su gyvūnais, kadangi jie vis tiek yra labai silpni. Taip pat ignoruoju sudėtingus santykius su augintiniais.) Vėlgi, tai nėra „viskas yra leistina“. Žinant, kad žmonės turi prigimtines teises net ir gamtoje, prasminga manyti, kad tokias pačias turi ir gyvūnai. Su apimančia bendruomene ar be jos, yra daug apie gyvūną, kas kelia pagarbą, ir yra ribų, kurių turime laikytis jų atžvilgiu. Kuo mažiausiai, turime palikti gyvūnus ramybėje, leisti jiems gyventi savo gyvenimus, nebent rastume labai rimtų priežasčių įsibrauti ir panaudoti žvėrį savo tikslams.

Mūsų sąveikai su gyvūnais, gamtos būklė yra daugiau ar mažiau nuolatinė. Niekada nebus taip, kad gyviai bus lygiateisiai bendrapiliečiai. Tačiau žmonėms gamtos būsena yra seniai prarasta, jeigu ji, iš tikrųjų, kada nors egzistavo. Mes gyvename bendruomenėse, pagal taisykles, su kuriomis netiesiogiai sutinkame. Viena taisyklė, kurios laikomės, yra ta, kad kiekvienas turi vienodas teises į gyvenimą. Niekas negali valgyti vienas kito, net gyvenimo ir mirties situacijoje. Einšteinai ir Pikasai tarp mūsų negali maitintis neveiksnių ar net labai neveiksnių mėsa. Bet kodėl? Kodėl ypač Einšteinai ir Pikasai turėtų pritarti tokioms taisyklėms?

Žinoma, jie sutinka dėl labai gilių biologinių ir emocinių priežasčių, bet ir dėl to, kad yra bendruomenės nariai, susirūpinę dėl ateities. Galbūt šiandien matote save kaip vieną iš laimingųjų, bet visi yra linkę į debilituojančias ligas ar nelaimingus atsitikimus. Ir net jeigu išlaikysite visus savo dabartinius validumus, nesakytina, kada kiti Jus kada nors nesupras kaip menkesnius.

Be rūpesčių dėl savo asmeninio likimo, mes visi taip pat privalome nerimauti dėl savo vaikų ir tėvų, kurie gali būti sunkiai neįgalūs, likimo. Ir tuomet, nepaisant nepažįstamų žmonių, jaučiama didelė empatija, dėl kurios kentėtume, jeigu žinotume, kad žmonės yra kanibalizuojami, net jeigu nebūtume paveikti asmeniškai. Būdami bendruomenės nariais, mes nustatytume taisykles, kurios būtų prasmingos ilgainiui ir apsaugotų mus ir tuos, kurie mums rūpi, net jeigu laikui bėgant skirtingų asmenų vaidmenys ir statusas galėtų keistis. Mes tikrai neleistume doroti vienas kito, net išgyvenimo tikslais.

„Saulėlydyje“ yra grupė žudikų vampyrų, gyvenančių tam tikroje gamtos būsenoje. Jie klaidžioja skersdami žmones vien todėl, kad jie yra tokie skanūs. Jie pažeidžia net pačią pagrindinę moralę, egzistuojančią už bendruomenės ribų. Jeigu Edvardas privalėtų žudyti, kad išgyventų, galbūt (tik galbūt) galėtų teigti, kad jo priežastys viršija mūsų teises, ir todėl jis nepažeistų primityvios gamtos būklės moralės, tačiau tikrai nustotų būti tikru mūsų bendruomenės nariu. Jam tektų slėptis šešėlyje, saugoti paslaptis ir sakyti melą.

Ir tai jam būtų labai gaila. Kulenai turi ir nori būti mūsų bendruomenės dalimi. Jie negali laimingai gyventi, kaip slaptingi tamsos tvariniai. Jeigu Stephenie Meyer būtų įsivaizdavusi, kad Edvardui reikia žmogaus kraujo išgyvenimui, knygų centre būtų dilema, kurios nepavytų išspręsti. Išgyventi kaip atskalūnui ar mirti kaip vienam iš mūsų? Toks klausimas. Esmė yra tai, kaip mes galvojame apie gyvūnų žudymą, ir negebėjimą to perkelti į žmonių žudymo ritualą. Kai vampyrai svarsto apie žmonių žudymą (arba žmonės galvoja apie žmonių gyvybės baigimą), atsiranda naujų problemų. Yra skirtumas, kad kiti žmonės yra bendrapiliečiai, o gyvūnai – ne.

Laimei Edvardui, Belai ir „Saulėlydžio“ serijai, ta, kad Edvardui reikia galabyti tik gyvūnus, o ne žmones, kad išgyventų. Arba taip maniau. Kai kurie dėmesingi rašykonautai prispaus Edvardą: „Kas sako, kad turite žudyti gyvūnus dėl maisto? Jeigu negalite išgyventi be kruvino patiekalo, nereiškia, kad reikia žudyti gyvūnus. Galite iš dalies nuleisti kelių elnių kraują ir leisti jiems visiems išgyventi!“

Manau, kad Edvardas šiuo metu parodytų miną ir tikriausiai taptų šiek tiek grėsmingas. Jis primintų varžovui, kad vampyrui nepaprastai sunku sustoti įpusėjus kraujo gėrimui. Gerai, mes tai žinome. Bet jeigu dėl šios priežasties Edvardas žudo gyvūnus, būkime tikslūs. Kraujas yra būtinas jo išlikimui, bet nužudymas – ne; tai tikrai tik stipri preferencija. Ar to pakanka, kad būtų galima žudyti gyvūnus?

Edvardas gali norėti atsitraukti nuo šio klausimo, tvirtindamas, kad jam yra dar viena priežastis išsiurbti gyvybę. „Saulėlydžio“ kosmose, blogi dalykai nutinka iš dalies nukraujavusiems gyvūnams. Jie šlubuoja nuo nuolatinio skausmo. Edvardas ne tik nekontroliuojamas gyvūnas, ryjantis kitus gyvūnus; jis medžioja gyvūnus iki mirties, nes nusprendė, kad tai teisinga.

Biblijoje sakoma, kad gyvūno kraujo negalima gerti, „nes kraujas yra gyvybė“.Taigi, košeriškai paskersti gyvūnai visiškai netenka kraujo. (Vampyrai, būdami kraujo vartotojai, akivaizdžiai nelaiko košerio.) Dabar, kol išliejamas visas kraujas, kodėl gi neleisti kam nors juo naudotis? (Galbūt kaip pseudo-kraujo pakaitalui a la „Tikro Kraujo knygų“ serijai?) Jeigu Kulenai pirktų kraujo patiekalus iš košerinio mėsininko, jie galėtų išsilaikyti gyvi be daugiau nereikalingų gyvulių mirties ir kančių.

Taigi. Labai abejoju, kad Kulenai norėtų būti košerinio mėsininko klientai. Jeigu galėtų pasakyti kodėl, galbūt jie suverstų kaltę žudymo instinktui. Vampyrui žudymas yra natūralus – tai yra jų esmė. Galbūt tai esminė rūšies savybė – kaip liūtams medžioklė. Vampyrai yra sukurti šiai užduočiai, kaip rodo jų dantys. O gal turėtume manyti, kad vampyrai turi tokią bendrą kultūrą. Visiškai ištuštinti gyvūno kraują yra kultūriškai svarbiausia, kaip ir banginių medžioklė eskimams. Vadinasi, gyvūnų žudymas gali būti ne itin svarbus Edvardo fiziniam išgyvenimui, tačiau jis yra esminis jo, kaip individo, sukrėtimas.

Ir tuomet jie visi pasuko namo alkani, Bela su tėčiu prie vėlyvo vegetariško užkandžio, o Edvardas – į mišką…

Verdiktas: Stoukerio Drakula paauglėms.
2021-09-30
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
Twilight
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2009
Vertėjas (-a): Viktorija Labuckienė
Puslapių: 472
Kodas: 9789955380443
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-06 15:23
moteris_vovere
5. Tiek juokiausi ir mėgavausi argumentuotumu jau senokai. Ir net susimąsčiau. Nėra čia ko neanalizuoti vampyrų kaip gyvių ir ryšio su aplinka beigi galios etikos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-01 15:34
Passchendaele
Sutinku, knyga yra pop-trešas, bet prisiverčiau skaityt, tad nenorėjau labai nuvertinti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-01 10:10
Ziužiu
Greičiausiai tai knygos turinio santrauka, puikus masalas ir reklama praplėsti skaitytojų ratą, nors populiarumo šiai knygai yra pakankamai, leidimai pakartojami, bibliotekų lentynos užpildomos šiomis knygomis jau iš inercijos ir tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą