Satanistų vienuolynas

„Satanistų vienuolyną“ įsimečiau į ilgą kelionę. Knyga nedidelė, nesunki, suintrigavo trumpas aprašymas – kodėl gi nepasiimti.

Knygą sudaro šeši trumpučiai apsakymai ir dvi romano „Satanistų vienuolynas“ dalys.

Perskaičius pirmąjį apsakymą, jis pasirodė ganėtinai nuobodus ir nieko neišsiskiriantis – vaikinas bando prisišaukti Šėtoną ir apsėstas nužudo savo dėstytoją. Tikrai nieko ypatingo.

Perskaičiusi dar du apsakymus suvokiau, kad seksas ir smurtas bus ramsčiai, ant kurių laikosi visa knyga. Netrukus nuo knygos pradėjo pykinti. Kaip kitaip dar galima jaustis perskaičius tokias eilutes (jautriems arba šiuo metu valgantiems skaitytojams patariu neskaityti):

„...Gabrielius paėmė žiogelį ir persmeigęs sukabino jam rausvas lūputes. Kūdikis raivėsi, švokštė, springo, duso, o Gabrielius, tartum visą gyvenimą būtų priklausęs  Šėtono brolijai, dešimtis kartų dalyvavęs Juodosiose mišiose ir išmanęs slaptus, magiškus ritualus, susirado arbatinį šaukštuką ir lėtai, neskubėdamas iškabino vaikui vieną akutę, po to – antrą...“

Supykino? Čia dar vienas iš „švelnesnių“ aprašymų.

Šiek tiek pavarčiusios knygą mano bendrakeleivės patarė ją sudeginti, o bendrakeleiviai.... Na, jiems ta dalis, kurioje pagrindinis herojus mylisi, tiksliau yra prievartaujamas raganos, visai patiko.

„Tai smurto nuodų pritvinkęs voras, besiropščiantis ne sidabriniu, o juodu voratinkliu, kuriame supasi ne skaidrūs rasos lašeliai, bet kraujo krešuliai. Tačiau vaizduodamas patį šiurpiausią blogį, norėjau ne tik įkvėpti pasibjaurėjimą juo, bet ir pabandyti atskleisti blogio prigimtį, kad anot Džois Kerol Outs, „... galima būtų su juo kovoti, užuot jo bijojus“ – taip autorius rašo apie savo knygą.

Drįsčiau ginčytis – galbūt pasibjaurėjimą knyga ir sukelia, tačiau tikrosios blogio prigimties ji neatskleidžia.

Nuoširdus patarimas: Jei esate jautrus arba tiesiog labai inteligentiškas žmogus, neskaitykite šios knygos. Geriausiu atveju – nieko nesuprasite. Blogiausiu – imsite sapnuoti košmarus ir bijoti žmonių gatvėse.