Sarasvati upės smėlis

Štai turime naują prozos žanrą: ekologinį trilerį, kurio veiksmas plėtojasi ne tokioje jau tolimoje ateityje –­­ jo epiloge aprašomi 2026 metai. Autorius, dalyvavęs tarptautiniuose aplinkosaugos ir paramos vargstantiesiems projektuose, remdamasis sukauptomis žiniomis, įrodo, kaip iš pasaulio gali likti tik kelios salelės. Visa pasiglemš ištirpęs Šiaurės ašigalio ledynų vanduo, kuriuo dabar susirūpinę pažangūs mokslininkai. Trilerio pagrindinis monstras yra žmonija kaip vientisas, pats save žudantis organizmas: rašytojas pateikia nemaža duomenų, kad visos pasaulio tautos yra susijusios. Be to, kad išpuoselėta Vakarų civilizacija, palyginti su senovinių raštų aprašomomis išnykusiomis pasaulio kultūromis, panaši į maištaujantį paaugliuką, dėl savo kaprizų neklausantį vyresniųjų patarimų ir iš naujo išrandantį dviratį. Tas dviratis labai gražus, mirguliuoja šviesom, tik visiškai nepritaikytas naudoti įprastomis sąlygomis: jam tinka tik tai, kas praturtinta sveikatai naudingomis medžiagomis ir specialiai paruošta vartoti. Kitaip tas dviratis nevažiuoja, o ir atrodo gana juokingai.

Šiuo atveju galima tik padėkoti žurnalistui, sugebėjusiam glaustai ir suprantamai, be mokslinės fantastikos, išdėstyti pagrindines temas, pastaruoju metu keliančias rūpestį pasaulio intelektualams. Romano tekstas žymiai geriau sukonstruotas nei mums įprasti mokslo populiarinimo straipsniai, be to, veikėjų-mokslininkų meilės istorija čia ne itin plėtojama. Per jų dialogus paaiškinamos pagrindinės šiuolaikinės aplinkosaugos tiesos, gamtos dėsniai. Drąsiai įsivaizduojama, kas įvyks, jei jų negerbsime. Gali pasirodyti, kad ši tema jau pakankamai išpūsta žiniasklaidos, tačiau užgriuvus stichinei nelaimei demagogiją tektų pamiršti. Knygoje žmonijos ateitis priklauso tik nuo neįtikėtinų mokslinių išradimų, kurie, beje, nepadeda, tad išgyvena ta pati saujelė entuziastingų mokslininkų-tyrėjų. Pabaigoje paaiškėja, kad megacunamio užlietoje planetoje knygos išliko geriau nei duomenys elektroninėse laikmenose, taigi naujųjų technologijų kritikai gali ramiai miegoti. Romane nuskamba išties nemažai etinio pobūdžio minčių: apie pagarbą senovėje įgytoms žinioms, knygos svarbą ir geopolitinių idėjų kovos menkumą pavojaus akivaizdoje. Kai kam jos atrodo nuvalkiotos, bet perskaitę romaną įsitikinsime, kad arogancija ir per didelis pasitikėjimas savimi nėra didelio proto požymis, o žmogaus susireikšminimas gali išsekinti gamtos kantrybę.