Rūmas virš bedugnės

Praėjusiais metais išleidęs eseistikos knygą, skirtą daugiausia politikai, šiame rinkinyje autorius imasi aptarinėti literatūrą. Galima įvairiai vertinti jo tekstus, kurių lakoniški, griežtoki, tačiau logiški samprotavimai kartais atrodo pernelyg fragmentiški, tarsi nebaigti. Tačiau išsilavinimo stoka ar požiūrio siaurumu autoriaus tikrai neapkaltinsi. Kelios čia nuodugniai aptarinėjamos knygos dar net nėra išverstos į lietuvių kalbą, o gausybė citatų iš įvairių šaltinių rodo didžiulę erudiciją. Nevengiama pasiginčyti su kitais literatūros žinovais: nearšiai, svariai, nedaugiažodžiaujant, nesiekiant pašiepti. Neretai šių samprotavimų fone kai kurios nuomonės, sėkmingai išpopuliarintos didelių literatūros ekspertų, pasirodo esančios nepagrįstos, savitai vertinama lietuvių literatūrinė tradicija: „mūsų rašytojai dažnai jaučia visai suprantamą pareigą pasitarnauti lietuviškumo įtvirtinimui...(...), istorinio kelio įprasminimui. Kartais toks tvirto nacionalinio pamato stygius (jaučiama būtinybė vis cementuoti) skatina provincinį mesianizmą“ (p. 124). Kontrasto principu išryškėja tautiečiams būdinga baimė išsakyti radikalesnę mintį ar sugriauti stereotipą, potraukis aptakumui, siekis visiems patikti.

L. Jonušiui rūpi ne tik užsienio literatūros vertimų kokybė, bet ir banalybė ir originalumas, istorinio laikotarpio ir valstybės politinio gyvenimo įtaka rašytojų mąstymo būdui, meno „gyvenimiškumas“ ir elitiškumas, apskritai meno prasmė, apie kurią taip mėgsta samprotauti spaudoje „mokesčių mokėtojai“. Vyresniajai kartai būdingos neapykantos sovietiniam režimui ar aklo žavėjimosi Vakarais čia irgi nepastebėjau. Atrodo, kad bet kokie „-izmai“ ir rėmai autoriui svetimi, bet kokių idealų garbinimas atrodo menininko nevertas užsiėmimas. Visada viskas yra subjektyvu, skambių frazių (tokių kaip S. Parulskio garsieji samprotavimai apie savo kartą) reikėtų vengti net meistrams, nes didžiausias literatūrinės vertės kriterijus L. Jonušiui yra subtilumas. Tiesa, neretai knygoje per daug cituojama, o jei plėtotum drąsias eseisto mintis, knyga neatrodytų kaip literatūros studentams skirtas rinkinys. Tačiau būtent tuo ji ir patraukli, kad parašyta be didelių emocijų, be krūvos specifinių terminų, jautriai ir įžvalgiai: bent jau neatbaidys literatūros nespecialistų, kurie mėgsta skaityti, bet dažnai prisibijo pompastiškos akademiškos literatūrologijos. Kitaip nei pastarojo žanro veikalai, ši knyga turi šansų būti plačiai skaitoma.