Pusryčiai pas Tifanį

Niujorkas, 1943–ieji... Jaunas, pradedantis rašytojas apsigyvena savo pirmajame bute. Smalsus ir pastabus, jis greitai susidomi savo žaviąja kaimyne. „Holė Golaitli, keliaujanti“ - byloja jos pašto dėžutės kortelė. Pašonėje visada turinti nors po vieną gerbėją, jaunoji Holė tampa nuolatiniu pasakotojo stebėjimo objektu. Vaikinas nekaltai rausiasi Holės šiukšlių dėžėje, klausosi, kai ši dainuoja sėdėdama su katinu ant atsarginių laiptų aikštelės, kol pagaliau susipažįsta su pačia mergina. Devyniolikmetė, pažįstamų vadinama „nuoširdžiai falšyva“ ir „kvanktelėjusia“, gyvena stovykliškoj atmosferoj. Ji pasirengusi bet kada išvykti, todėl neperka prabangių baldų ir neduoda katinui vardo. Holė ieško „savos vietos“, vietos, kurioje galėtų jaustis taip, kaip pusryčiaudama pas Tifanį (prabangiame elitiniame restoranėlyje Penktojoje Aveniu): „Argi gali kas bloga atsitikti, kur tiek malonių žmonių, vilkinčių dailius kostiumus, kur taip maloniai kvepia sidabru ir aligatorių odos piniginėmis?“

Sukiodamasi tarp senyvų pinigingų vyriškių, Holė panašėja į naiviai vaikišką kurtizanę. Ji rimtai stengiasi pamilti savo sugulovus, tikina save, kad „jų žiurkiški snukučiai turi savotiško žavesio“: „Argi taip galima - gulėti su kokiu tipu, imti iš jo pinigus ir net nebandyti savęs įtikinti, jog jį myli?“

Kai merginą užgriūna nesėkmės ir nusivylimai, ji nepraranda tikėjimo nei savimi, nei žmonėmis. Materialistė ir romantikė, Niujorko koketė ir neturtinga kalnų kaimietė, Holė Golaitli toliau lošia likimo kauliukais. „Brazilijoje buvo klaiku, bet Buenos Airese - šaunu. Ne taip, kaip pas Tifanį, bet beveik. Laikau rankose vieną dievišką sinjorą. Meilė? Galvokite, kad taip.“
 
Apysakoje kartais aiškiai pakvimpa holivudiškais prieskoniais, bet, manau, jie neerzins jautraus literatūros gurmanų skrandžio. 1958-ieji - tai jau klasika, o jai daug ką galime atleisti. Beje, knygelėje pateikiamos dar trys šio amerikiečių novelisto apysakos - „Namukas tarp gėlių“, „Deimantinė gitara“ ir „Kalėdiniai atsiminimai“. Jose autorius mums nejučia nurodo į draugystės svarbą, žmonių tarpusavio artumo būtinybę skaudžioje kasdienybėje. Paprasta ir gilu.