Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Prie pietvakarių sienos

Prie pietvakarių sienos Ypatingo likimo – ir pasirinkimo! – poetės pomirtinę rinktinę sudarė ir redagavo Janina Riškutė. Dešimt eilėraščių iš pirmosios knygos – „Gatvė vėjuotą dieną“, o paskui – „Sezono uždarymas“, „Dviese su namais“. Ir nepublikuoti eilėraščiai – „Kaip Katedra ir Kvazimodas“, nors rankraštis, pasak sudarytojos, nebaigtas, nepilnas, tačiau „ir toks liudija neeilinį D. Paulauskaitės poetinį talentą“ (p. 338).

Apie 60 puslapių skirta prozai – eseistikai, dienoraščiui. Galiausiai Valdemaro Kukulo įžvalga, Stasio Jonausko ir Marytės Kontrimaitės paliudijimai. Knygą užsklendžia redakcinės pastabos ir keletas paskutiniųjų D. Paulauskaitės laiškų.

Apie Danutės poeziją samprotauti nėra, manau, didesnio reikalo. Jos poeziją reikia skaityti. Įsiskaityti. Juk anaiptol ne viskas, ką ji rašė, „atkoduota“. Tokias knygas, bent jau man, gera turėti netoli. Po ranka. Kad galėčiau vis paskaitinėti. Taip kaip ji pati darė: „Dažniausiai skaitau keturis rusus – A. Achmatovą, O. Mandelštamą, M. Cvetajevą ir B. Pasternaką. Jie labai tikri, jie labai daug kentėjo“ (p. 304).

Poezija – Danutės alsavimas. Eseistika ir dienoraščiai – jos sąžinės sąskaita, išsiteisinimas. Atsiprašymas už tai, kad gyveno... Gniaužia gerklę: „Mama, saugok mane nuo savo giminės...“ (p. 265), „Privalau atgauti kaulus ir įrodyti pasauliui, kad tebesu. Pravalau atgauti gyvenimą...“ (p. 268), „Atsisakyti visų ir visko... (...) Neįsileisti jokių žmonių. Daug dirbti, daug mokytis, liga praeis savaime...“ (p. 281). Ne mums šie žodžiai skirti. Sau pačiai... Gal dar – Dievui.

Kad Danutė grįžo iš Vilniaus į tėviškę slaugyti mamos, kad ją palaidojusi pasirinko vienišą būtį ir nebe(be)ndravimą su žmonėmis, kad Skuode labai sunkiai vertėsi, kone badavo, kad kentėjo fizinius skausmus, žinojome – bent jau iš nuogirdų. Tačiau nė neįtarėme, kokių iš tikro atodūsių buvo kupinos jos dar likusios dienos. Paskutiniųjų metų dienoraščio fragmentai sukrečia: „Atodrėkis iš mano ašarų... Į miestą nebepajėgiau nueiti“ (p. 272). Poetė suprato pralaimėjusi – pasauliui, jo pavydui ir goduliui, abiem savo ligoms – kaulų ir dvasios, taip pat – įžadams: tvarkyti tėvų kapus, pastatyti jiems paminklą, lesinti motinos mylėtus paukščius, puoselėti sodybą, parašyti kasmet po... tris knygas ir praturtėti... Palydėdama 1995-uosius ir dviese su namais sutikdama 1996-uosius rašė: „Liko pusantros valandos mirties metų, vienatvės metų. Amžinų vienatvės metų – dabar jau visados“ (p. 271). Bet Danutės valanda su puse tęsėsi dar ilgai – iki 2004-ųjų vasario. O pomirtinė jos knyga, liudijanti vienišystę ir skausmą, vis dėlto labai šviesi, nes joje radau ypatingą patvirtinimą: Dievą tikintis žmogus niekados nebūna vienas.
Violeta Šoblinskaitė Aleksa
2008-08-04
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 351
Kodas: ISBN 978-5-415-01997-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą