Pragaras skirtas vienišiems

Amerikiečių poetas ir prozininkas Čarlzas Bukowskis (1920 – 1994), ko gero, yra viena kontroversiškiausių praeito amžiaus antrosios pusės literatūros figūrų. Pirmąją knygą – „Flower, Fist and Bestial Wail“ – Bukowskis išleido būdamas jau keturiasdešimties, tiesa, jos tiražas, turint omenyje anglakalbės auditorijos dydį, buvo veikiau juokingas – vos 200 egzempliorių... Dabar į dešimtis pasaulio kalbų išversto rašytojo literatūrinį palikimą sudaro per šešiasdešimt knygų, – iš jų liūto dalis yra eilėraščių rinkiniai.

Nors Bukowskis savęs niekad nesiejo nei su bitnikais, nei su kokia kita srove, tačiau pripažinimo pirmiausia sulaukė kaip tik iš Allenu Ginsbergu, Haroldu Norsu ir kitais didžiaisiais bitnikų poetais besižavinčios auditorijos. Vis dėlto, autoriaus kūryba vargu ar pasiduoda paviršutiniškoms klasifikacijoms, etikečių lipdymui. Tai tiesiog Bukas. Tobulas literatūros vienišius.

Didžioji Buko kūrybos dalis gan stipriai autobiografinė, jo dėmesio centre toli gražu ne kokie nors herojiški susigalvotų didvyrių poelgiai ar pretenzingumu atsiduodančios menažmogių „vidinės kančios“, bet jokių iliuzijų dėl žmonių giminės nepuoselėjantis, pigiose skylėse gyvenantis bei sau pačiam kokčius, grašiais apmokamus darbus dirbantis žmogus.

Galima šį rašytoją mėgti, galima nemėgti, tačiau manding svarbiausias jo kūrybos bruožas – sąžiningumas. Žmonių tarpusavio santykiai, vaikystė, meilės vaizdeliai, girtuoklystės, senatvė, požiūris į savo paties rašymą, – viskas stengiamasi vaizduoti sąžiningai. Sąžiningai ir „nezanūdnai“...

Šioje knygoje sudėti tie eilėraščiai, kurie skaitant įvairius Buko rinkinius patraukė dėmesį ir pasirodė vienaip ar kitaip įdomūs patiems vertėjams, ja nesiekiama „kuo plačiau atspindėti“ autoriaus kūrybos, juo labiau, kad kiekvienas iš išsamiau susipažinusiųjų su originalių tekstų galybe, veikiausiai pasiūlytų sudaryti vis kitokį rinkinį.