Praeities galia

Kažkoks paranojiškas tekstas. Veikėjas – vaikų rašytojas – atrodo, ne visai supranta savo elgesio motyvus ir menkai pažįsta save. Lengvai pasiduoda akimirkos įspūdžiams ir vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis bei tokiomis sentencijomis, kaip „Niekada netikėk vyrais, kurie po švarku vilki marškinius trumpom rankovėm“. Aplinką mato tarsi per miglą, nelabai supranta, ką ir kodėl daro, yra beviltiškai rimtas ir truputį niekina aplinkinius. Tiesa, daug ir įdomiai pasakoja apie kino filmus: jie jam realesni ir artimesni nei tikrovė.

Ištęsti vidiniai monologai, nereikalingas daugiažodžiavimas, lėtai ir skausmingai besistumiantis į priekį veiksmas sukelia nemenką įtampą ir nekantrumą: kada pagaliau prasidės kas nors konkretaus? Pasakojimas kupinas abejonių, kartais visai nepagrįstų baimių ir visų įtarinėjimo įvairiausiais įmanomais ir neįmanomais dalykais.

Pagaliau paaiškėja, jog yra dėl ko įtarti: pranešama, kad neseniai miręs rašytojo tėvas buvo ne italas, o rusas, šnipas ir KGB agentas, o autoriaus žmona turi meilužį. Sutrikęs jis patenka į avariją ir atsigavęs bando savo gyvenimą pamatyti tarsi iš naujo. „Atsukti juostą atgal“ ir suprasti, kaip įmanoma apsimetinėti, gyventi dvigubą gyvenimą ir kartu pasitikėti kitais. Kur yra ta akimirka, kai pradedame tikėti aplinkiniais ir tuo, kas mums patiems nutinka? Kaip įvykių eigą gali pakeisti atsitiktinai sužinota svetima paslaptis, ir kokią teisę turime reikalauti žinoti tiesą?

Taigi prie tėvo sugrįžtama tik po 70 puslapių. Atrodo, kad svarbi žinia nieko iš esmės nepakeičia, išskyrus rašytojo požiūrį į pasaulį. Jis stebisi, kad „dešimt metų kiekvieną dieną kirtęs sankryžą netoli savo namų ir nepastebėjęs ženklo“ ir „kiek vis dėlto mažai reikia, kad pažįstama panorama taptų svetima“ (p.182). Kad gyvenime tarsi automatiškai daro tiek nereikalingų dalykų, o esmė, pasirodo, slypi visai kitur. Žodžiu, kad pasaulis toli gražu ne toks draugiškas ir ramus. Suprask, veikėjas pabunda naujam gyvenimui ir net bando naujas išvadas pateikti vaikams.

Tiems, kas žavisi Italija ir italais (tokių Lietuvoje, rodos, išties nemažai), turėtų patikti šis labai itališkas pasakojimas. Turiu nuvilti idealizuojančius Italiją: jos ligoninėse irgi siūlomi kyšiai.