Knygos
Romanai (1925)
Poezija (617)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Poringės

Knygoje trys skyriai: „Niekas nebus nenumarinta“, „Jauni žirgai kultūrinėse pievose“, „Smarkiai blaškė negyvas meletas“. Skyrių pavadinimai, atsižvelgiant į nugyventus rašytojo metus, gana ekstravagantiški. Dar įdomesnės pačios eilės, kurių forma primena donelaitiškas ir net dar ilgesnes tiradas, o turinys – tikrus eilėraščius, nes yra galvą svaiginančių metaforų, išsireiškimų ir net tiems laikams nebūdingų gana aštrių ir įdomių postringavimų.

Štai įžanginis žodis: „Tavo meilė – kaip ugnis/Man medžiui. Mūsų meilė – tai ugnies/Ir medžio meilė. Medžiui lemta suanglėti – ugniai degti – /Tai mūsų sąjungos esmė. Bet už tai tau padėkosiu iš pačios/ Širdžių širdies. Tai todėl, matyt, jau amžinai mylėsiu/Tave, tėvynė Lietuva.“ (7 p.). Už lango dar sovietinė žiemų žiema, dar tik 78 metai, dar kiekvienas žodžių žodelis cenzorių tebetikrinamas nuo a iki z, ir štai taip poetas nė neužsimena, neliaupsina Sovietų sąjungos, o mini tik Lietuvą. Tik Lietuvą mini ir kituose posmuose. Reikia tai pripažinti ir įvertinti. Dar geriau išreikšdamas save autorius kalba su kitu poetu „Baladė apie kiauliatvartį“ (199 p.). Visai nesvarbu kokiais komentarais kalba palydima, stebina pačios mintys: „Kuris pats savo rankom berniškoje, geltonsnapėje tolybėje/Tą kiauliatvartį statė...“; „Užpustė pėdsakus valdžių ir santvarkų, kurios/Baisybę pažadėjo, nieko netesėjo ... Ir ko verti išminčiai, tie visi, kurie, susėdę/Į eilę slenkančioje laikų pakriūtėje,/Lyg papžindžiai vaikai/Atgrubusiomis saujom samsto pilsto/Negyvą, sausą idealų smėlį...“ „Jau šlaistosi apgirtę perkūniniai debesys/ Ir tariasi, kad neša laimę. O tuo tarpu/Grėbėjai ir grėbėjos pabaly sugulę čiulpia velnio ašaras./Gražiai skambėdami, pakyla į padangę/Nacionaliniai spalvoti muilo burbulai.“ „Čia viskas neamžina, viskas praeina,/Tik mėšlas išlieka...“; „...tu garbingai sąžiningai tarnavai kiaulijai/lig paskutinio savo smirdančio atokvėpio.“; „...sandūras idėjų ir galybių,/Kurios kaip sunkios uolos ritosi per liaudies galvas/Ir traiškė širdis, narstė sąnarius ir varstė smegenis,–/Ką reiškia tad epochos, idealai ir galybės, jei iš jų/Net plytos neišdeginsi naujo būvio rentiniui?“. Pakaks. Manau viskas pasakyta apie TSRS kiaulatvartį, jo žmones, ekonomiką, idėjas, jų prasmę ir daugelį tuo metu rašiusiųjų poetėlių ir kad amžinai toje aprašomoje šalyje išlieka tik viena – mėšlas.

Paperka tas tylus rašytojo siūdenimas, ta bemaž nepastebima liaudiškų žodžių tėkmė, kuri neša tokius tikrus gyvenimo grynuolius, nuo kuriu kraupu ir nesmagu darosi. Tikriausiai ne visiems, o tiems, kurie ten gyveno, troško negalėdami atsikvėpti, alko negaudami duonos, šalo, negalėdami sušilti.

Tos A. Žukausko mintys ne atsitiktinės, jomis mirgėte mirga kiekvienas puslapis, skleidžia visas gyventojo laikotarpio spektro spalvas, atspindi ir interpretuoja ne tik dabartį, bet ir praeitį ir viskas susiejama į vieną didelę klausiamą mintį – kas esame mes, kur einame, kas su mumis bus toliau? „Žieminėje obelyje“ (11 p.) skaitome: „Be niekur nieko –/Galabyti žmoniją, deginti namus, nusiaubti plotus –/Tam reikia didelių, neginčijamų idealų“. Pridėsime – tokių, kuriuos į Lietuvą, kaip didžiausią „išganymą“ nešė ir įgyvendino požėlos, sniečkai, janoniai ir kt. O štai kaip epitetingai apibūdinta tėvų žemė: „Kilni, tyra, žieduota, vainikuota, užderėjusi, graži/Nelyginant jauna diena,–/Dora, tyra, tauri ir žmogiškai klastinga/Tėvynė!“ (14 p.). Keletas minčių apie poeto jaunystę ir jos, leistina pasakyti, klaidų ir statinių likimą: „Jei nori, basas pasivaikščioki po vilkdalgių ražieną/Patripinėk po žarijas iš savo pastato, jaunystės sapno sienų,/Pajusk liepsnas, kurios kana kadais apgruzdino...“ (15 p.). Koks poetinis įvaizdis: „Smėlio dievui, sėdinčiam krante, kopynų smaigaly,/Virvininkas vėjas tįsia smėlio sruogas nuo kauburių žemyn...“ (27 p.). Na ir humoriška satyra apie idealus: „Virš galvų dundės/Aukštos kokybės tautinės perkūnijos, po jom/Glaustysis pabaly arklių – senų išromytų ristūnų – /Kosmopolitinis kriūnėjimas. Juos slaugys/Bevaisių telyčiukių motina – bergždžia svajonė.“ (37 p.). Prisimenami ir partizanai: „Tik plentas liko, iškapoti medžiai ir atsiminimai./Dėkui, kad mane aplankė mano mylimos gedėtojos/Pušys – partizanų našlės – Merkio krantuose,/Primena, aprauda, garsina didybę, savo vyrų narsą,/Didvyrių žygius.“ Negirdėti pergalės ditirambų, „nes kas ketvirtas/Baltarusis žuvo karo ugnyje...“ (74 p.). Ir jau žiedgėlės viltingu ir liūdesingu varpeliu skamba žodžiai: „Šičia, kur abudu paskutinįkart praeinam – aš/Su savo sužadėtine, su giltine,/Lieka šviesūs rytmečiai,/Lieknutės, augalotos dienos, baltos naktys – /Lietuvos būtis.“ (86 p.). Viskas paprasta ir žmogiška. Poeto kūryboje ir pats žmogus toks besigėrintis ne tik gėlėmis ir miškais, kalneliais ir upėmis: „Toks senis,–sako,–pragaro pagaikštis, metas ant lentos guldyti,/O ramsto akimis, net karšta darosi. Na, kaip ne gėda!“ Arba: „Laisvai paleistos krūtys šokant blaškėsi užančiuose,/Kad net, gerai įsižiūrėjus, ėmė krėsti drebuliai“ (99 p.). O štai apie pačius svarbiausius laikmečio žmones: „Nuo ryto iki naujo savo atėjimo žagsi/Naujoviškas sukrypęs, apsišaukęs atpirkėjas –/Bastūnas, pusprotis mozūras, antras iš eilės šioje apygardoje/Ragožių skynimų mesijas.“ (104 p.). Sunkus ir patrauklus poetinis rašymas – „Dažnai rašydamas godoju, myliu, glamonėju, glostau, meilikauju,/Kad net apleipsta keturios liepukės, įsibridusios į pusnį/Po langu. Dainavos apylinkėje./Dažnai rašydamas neapkenčiu, kerštauju, grasinu susidoroti...“ (109 p.). Įdomus eilėraštis „Niekas nepadėjo“ (111 p.). Jame atsispindi bemaž visos įmanomos žmogui priemonės, kurios buvo naudojamos, bet viskas veltui, nes kieta ir neproporcingai didelė buvo ta raudonosios meškos letena kuri mus mindė: „O jei keiksmai mums būtų kiek padėję, būtų buvę neblogai,–/Nes keikėm amžindien, net tiško narčios seilės./Jei maldos būtų mums padėję – laimės būtume vaikai.../Jei kraujas būtų mums padėjęs, būtų buvę gan gerai,/Jį liejome lig baltligės, lig pat mažakraujystės.“ Bet niekas mums nepadėjo, o tautos patvari savybė nepasiduoti – išliko. Pamąstymas apie buvusių kartų palikimą sarkastiškas ir skaudus: „Būtasis protėvis gyvai kamantinėja esamąjį provaikį,/Kur jis padėjo šilko kamanas/Ir bėrą riestą žirgą, gal pragėrė?“ (117 p.). Ir posmas mūsų gimtajai žemei: „Nepeik, negerbiamoji prašalaite, šios žvyrinės žemės/Ir nesisieloki daugiau, ši žemė patogi, ji tiks/tau kapui, man gyvenimui – ji ne tokia prasta:/Kada ateis pagret dvi naktys be vienos dienos...“ (123 p.). Jaudinanti emigracijos tema. Ir anie pabėgėliai daug vargę ir pasilikę čia po ruda lokio letena, daug kančių patyrė, bet mums poetas sako: „Balti žmonių vardai, o širdys juodos,/Juodi vardai, o žmonės iš tiesų balti,/Tad ieškome gaivios paguodos/Ne ten toli, o čia tėvynėje, arti!“ (125 p.). Tokia tatai keista buvo ir liko lietuvių būsena. Ir apie poetinės kūrybos esmę: „...į ateitį žiūrėdamas, atsispiriu nuo vieno pagrindinio/Taško: nuo širdies, nes ji pilna gerų – be pašalinio poveikio – tiesų,/Nurodymų, įstatymų ir direktyvų“ (143 p.); ir toliau: „Mano ši raištanti meilė – ir nieko daugiau neturiu./Mano eiklioji kumelė – Pegasas, plaku ir giriu.“ (165 p.). Gana deklaratyviai, bet tiksliai, tarsi matematiškai išreikšta formulė, be kurios sėstis už stalo ir imti rašyti – beprasmiška. Nepamiršo poetas ir mūsų kai kurių jaunosios kartos atstovų nerūpestingumo, primityvumo, vienadieniškumo, gal net ir tam tikro egzistencionalizmo: „Dveigiai, treigiai, ketvergiai, aš jus užjaučiu./Nes jūs be praeities, jūs be istorijos, jūs be tradicijų,/Jūs turite tik dabartį ir ateitį – žaliąsias pievas,–/Jauni, nerūpestingi pievų šokinėtojai.“ Nieko poetas nesmerkia, tik užjaučia. Ir to gana.

Gyvenimas ir pilkas, ir skaisčia liepsna tviskantis. Visko jame yra. Žmogui pats svarbiausias – laiko tėkmė, kuri nemažai atneša, bet dar daugiau nusineša. „Ir viskas. Dar gerai, kad tu man išlikai, tėvyne Lietuva,/Vis ta pati ir ta pati,/Jauna, graži, stotinga.“ Taip ir užbaigsiu šią savo apžvalgą.

Pateikdamas šią A. Žukausko knygos recenziją, manau, kartu pateikiau ir jos menines priemones, jos tekstų savotiškumą ir paprastumą, jos žodinių lydinių skambumą ir nepakartojamumą. Manau, skaitytojai, įbridę į šio poeto svajonių ir nusivylimų pasaulį ras jį natūralų, pakylėtą nuo kasdienybės ir papuoštą poetinio pasaulio išmone.

Iš to, kas man pasirodė ne visai priimtina, paminėčiau kai kurį autoriaus bravūravimą žodžių mase. Ypač keliuose puslapiuose besitęsiančiame eilėrašty „Mačernis“ (186 p.) ir kai kuriuose kituose.
2007-06-14
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Poezija
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1978
Puslapių: 248
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 00:18
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą