Pono de Moljero gyvenimas. Teatrinis romanas

Paties Michailo Afanisijevičiaus Bulgakovo (1891 – 1940 m.) biografija itin spalvinga – pradedant medicininiu išsilavinimu ir praktika Pirmajame Pasauliniame kare, baigiant teatrine veikla, o labiausiai išgarsėjęs visame pasaulyje jau kaip rašytojas. Įspūdinga asmenybė - ypatingai laki vaizduotė ir didžiulė to laikmečio drąsa pasitelkiant satyrą rašyti apie tuometinę valdžią ir kritiškai vaizduoti rusų inteligentiją. Būtent dėl šios priežasties, dauguma jo kūrinių sulaukė savo pasirodymo tik po autoriaus mirties. Visas M. Bulgakovo gyvenimas, patirtys atsispindi jo kūriniuose – apsakymuose, pjesėse, scenarijuose, romanuose, garsiausias kurių „Meistras ir Margarita“, bei visiems gerai žinomoje apysakoje „Šuns širdis“.

Tačiau lietuviui skaitytojui žinomas gana siauras kūrinių spektras, kol kas buvo išleisti tik trys-keturi kūriniai lietuvių kalba iš daugiau nei keturiasdešimt, todėl leidykla MINTIS, norėdama supažindinti su rusų autoriaus M. Bulgakovo įvairiapusiškumu, šiemet jau pristatė apsakymą „Morfijus“ (narkomano išpažintį) rinkinyje „Preparatas M“, ir, ką tik knygynų lentynose pasirodžiusius, du romanus vienoje knygoje „Pono de Moljero gyvenimas” ir „Teatrinis romanas“, kuriuos sieja bendra teatro tema.

Romane „Pono de Moljero gyvenimas“ autorius savaip pristato XVII amžiuje gyvenusio prancūzų teatro meistro, padariusio didelę įtaką komedijos žanro formavimui, gyvenimą. Žanas Batistas Poklenas, labiau žinomas scenos slapyvardžiu Moljeras, buvo Prancūzijos dramaturgas ir aktorius, vienas žymiausių komedijos žanro meistrų Vakarų literatūroje, geriausiai žinomas iš sukurtų ryškių - veidmainio, šykštuolio, moterų viliotojo ir kupinų kitų savybių bei žmogiškų silpnybių - personažų komedijose „Don Žuanas“, „Tartiufas“, „Mizantropas“ ir kt. Aprašydamas Moljero biografiją, Bulgakovas pats pasitelkia komedijos ir sarkazmo gaideles: „Kaimynai pasveikino Pokleną, ir baldų apmušėjų ceche tapo žinoma, kad pasaulyje gimė dar vienas baldų apmušėjas ir prekiautojas baldais.“

Akylesnis skaitytojas pastebėtų M. Bulgakovo ir Moljero biografijų panašumus – abiejų kūriniai buvo draudžiami, abu išgyveno puolimus, abu mėgstantys vaizduoti tiesą tokią, kokia ji yra su sarkazmu ir kritika. Galbūt todėl rusų autorius, susitapatindamas su personažu, Moljerą romane pristato nejučia pateisindamas jo veiksmus, prašo atlaidumo. „Pono de Moljero gyvenimas“ lengvai ir maloniai skaitomas, jis įdomus net nesidomint teatru ar pačiu Moljeru ir jo sukurtais personažais, patrauks bet kurio skaitytojo mintis.

Pagal šį romaną buvo pastatytas spektaklis ir Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre 1984 metais (režisierė Irena Bučienė).

Antroje knygos pusėje – nepabaigtas M. Bulgakovo „Teatrinis romanas“. Kitas šio kūrinio pavadinimas „Velionio užrašai“, kurį pats autorius labiau eskalavo rankraščiuose pabraukdamas du kartus. Romanas prasideda veikėjo prašymu Bulgakovui vykdyti jo paskutinę valią – pataisyti jo užrašus ir pasirašyti juos savo vardu. Po prašymo tariamas autorius nusižudo nušokdamas nuo tilto.

Romane apie teatro užkulisius užmaskuotai, bet skaudžiai atskleistas tikrasis Maskvos dailės teatro gyvenimas, o pagrindinis romano veikėjas esąs pats Michailas Bulgakovas, paslėptas kitu vardu.

Šis kūrinys skaitomas šiek tiek sunkiau, su atokvėpiais, audringais dialogais, tačiau rusų autoriaus žinovai vadina jį vienu linksmiausių Bulgakovo romanų.

„Jis pasveikino mane pabrėžtinai iškilmingai, su šiokiu tokiu liūdesio atspalviu. Teatre kažkas vyko, kažkas svarbaus, aš jaučiau, kaip jaučia tikriausiai bulius, kurį veda nudurti, kur aš, įsivaizduokite, vaidinu pagrindinį vaidmenį.“