Poezijos pavasaris 2008

Pastabos apie naują „Poezijos pavasario“ almanachą

„Poezijos pavasario“, kurį šiemet sudarė Violeta Šoblinskaitė ir Gasparas Aleksa, turinys žada siurprizų ir skaitymo nuotykių. Mat čia iš beveik aštuonių dešimčių vietinių autorių aptikau šešis eiliakalius, kurių vardus esu tegirdėjęs, tačiau iki šiol nieko skaityti neteko, ir dar aštuoniolika tokių, kurių egzistuojant net nenumaniau. Matyt, kad apie šiandienę lietuvių poeziją ne kaži ką nutuokiu. Šiųmečio „Poezijos pavasario“ almanacho fotografijos žvelgia į praeitį, tačiau tekstai – į dangų. Tiesa, vienų poetų pastebėjimai labiau meteorologiniai (debesys, vėjas) ar astronominiai (mėnulis, žvaigždės), kiti – linkę į metafiziką (dievas, angelai). Norėtųsi tikėti, kad žmonės apie tai rašo ne iš pareigos, o įkvėpimo pagauti. Gal vieni perdėm pamaldūs, kitus šiaip traukia neregėti toliai ir aukščiai. Gal ir ne visi autoriai rašo apie dangų ar Vilnių, bet dauguma – tikrai. Todėl ir sakau, kad šių metų „Poezijos pavasario“ autoriai rašo apie Vilnių ir angelus. Apie angelus daugiau nei apie Vilnių.

Suskaičiuokime. Almanache surašyta apie 269 000 ženklų (su tarpais), sudarančių maždaug 43 000 žodžių. (Atsiprašau, jei skaičiuodamas suklydau, nes klysti mėgstu. Niekas nedraudžia perskaičiuoti.) Na, man įsidėmėjęs Vilnius tiesiogiai minimas gal tik 7 kartus, tačiau dar pasitaiko atskirų jo vietų ar gatvių. O štai dangaus reikalai – įspūdingi! Dievas ar dievai čia minimi 58 kartus, dar 8 prisimintas Viešpats. 16 kartų plasnoja angelai. Maldos ar maldelės praplaukia 11. Žodžiai „dangus“, „dangūs“ ar „dangiškas“ paminėti 78 kartus, o „debesys“ –­ 39. 30 kartų spindi mėnuo ar mėnulis, o 34 –­ žvaigždės. 71 kartą švilpia vėjas. Tad meilei nebeliko vietos. Visuose 270 almanacho puslapių meilė – svarbiausioji poezijos tema! –­ prisiminta vos apie 30 kartų. Galima ieškoti dar kokių nors meilės ženklų, bet jų daug nėra.

Pamėginsiu bent apie kai kuriuos autorius ką nors trumpai pasakyti.

Pradžioje – tekstai apie (gyvenimo) pabaigą. Stasys Jonauskas stebi ir skaičiuoja praeinantį laiką. S. Jonauską galima suprasti. O Romualdo Rakausko fotografijoje S. Jonauskas (1985) energingai krauna šieną.

Tačiau nesuprantu, kam Vladui Braziūniui reikėjo versti savo tekstus į bendrinę kalbą. Juk tarmiški daug geresni, o versdamas, net ir pats, autorius tekstus nuskurdino. Klausimas būtų toks: kam V. Braziūnas nustekeno savo kūrinius? Juk „Sáula prė laidos“ skamba rupiau ir tvirčiau nei „Saulė prie lados“. Man patinka eilėraštis „Senelis eina namo“, kuriame (įkaušęs?) senolis šnekučiuojasi su dievu, betgi ir jis bendrinis: „tavo dangūs / mano miežiai / apyniai, druska, pipirai / mano drangos / tavo vėžės – / kam tiek ašarų pripylei?“

Ironiškiau apie dausas atsiliepia Romas Daugirdas. Čia angelai mėgina susitvarkyti su sėdynėje įstrigusiais sparnais. Darsyk apie angelus kalbama eilėrašty „Vizija“.

Tomas Taškauskas, šiemet išleidęs pirmąjį poezijos rinkinį, vėlgi žvalgosi į rojų, bet atsisveikindamas: „degantis mano tėtis ateina kaip dievas / išvaryti mane iš šio beveik rojaus.“ Originali jo tema – tėvas, sapnuojamas, degantis. Nors imk ir pagalvok, kad jam, tam tėvui kas nors negerai.

Stasys Stacevičius kreipiasi į dievą pagalbos: „padėk, dieve, aš iš skaidrios giminės“. O šiaip – gotika: „Vėl pora šimtasiūlių / užmynė ant kaukolės ir tyloje / ją matuojasi. Gal per maža? Per didžiulė?“ S. Stacevičiaus tekstai ilgi.

Po Vilnių žvalgosi Arvydas Genys. Jo Vilniuje dabar ruduo. „Ir tai – ne prabanga.“ Rūškanos simbolistinės nuotaikos. Žvaigždžių šešėliai, vėlės. Rūpestis dėl Baltrušaičio sodybos. A. Geniui pro petį žilgčioja Nerijus Cibulskas.

Stabteliu prie Alinos Baravykaitės. Perskaitau. Tyliu. Vėl skaitau ir neturiu, ką pasakyti. Ir dirsčioju į Vytautą Kazielą, o šis dairosi į mirtį. Vytauto Stulpino galvoje šviesiau. Jis svajoja parašyti romanserą. Tegu bent pamėgina.

Nežinomo fotografo įamžintas 29-erių metukų Jonas Kalinauskas, pasirengęs išplaukti „Nemunu“. Šalia – Onė Baliukonė prie tėvo kapo 1987-aisiais.

Jurgita Jasponytė skaito pasakas ir jas sėkmingai reziumuoja: „tik saulė / už jas gražesnė / iš aukštutinio pasaulio / mums numeta / ruonio mėsos / ar dangiškos manos / naujienos iš ten / mintimis / parsiranda.“ Na, o Almai Riebždaitei „dangaus dėžutė tai atsidaro / tai vėl užsidaro“. Pasitaiko.

O štai ir žmogus, XXI a. mintijantis apie meilę – Mindaugas Peleckis! Paplokime jam!

Dalia Teišersytė pateikia grakščią buities ir metafizinio lygmens santykio metaforą: „Nukirptu paukščio sparnu / Moteris šluoja aslą…“

Renata Šerelytė budina angelą švelnų Elzytę ir žvelgia į tirpstančią Vilniaus dabartį, kurioje – Šnipiškių nykstantis vaizdas, odekolonizavęsi sirenos („Miesto planas“).

Kol Vilnius nyksta, Sigitas Birgelis žvilgteli į mane. Taip, taip! Apie mane jis brūkšteli lašą teisybės, bet iš pradžių užsimena apie vienatvę ir keliones: vis stotys, tiltai ir sugrįžimas.

Donatas Paulauskas demonstruoja antikos išmanymą: falangos, dioskūrai. Čia „retorikos įvadas“. Labiau intriguojantis kito eilėraščio pavadinimas „rusų matematiko lavonas rašo romaną“. Bet tik jis. Na ir aistringa pabaiga: „dvi epochos iš tos pačios makšties / ištraukia kalaviją ir mylisi.“

Aušra Kaziliūnaitė, staiga suklupusi ir įsipjovusi... į dievą, klausia: „kam žieduoti paukščius / jei nė vieno / nevesi?“ Rimtas klausimas. Iš tiesų, kam, po velnių, juos žieduoti? Bet čia, matyt, prasideda painūs, klampūs vyrų ir moterų santykiai, kurių niekas niekada neišnarpliojo.

Jonas Mačiukevičius, įsikūręs prie „informacijos banko“, t. y. straipsnio apie Vytautą Kubilių, tvirtina, jog „Prie banko laikrodis vėluoja...“, taip jam ir reikia, tam laikrodžiui, o šit lyrinis h. jaučiasi svetimas ir graužiasi ne čia paskyręs pasimatymą... Kitame tekste („Eilėraštis kūmui ir sau“) J. Mačiukevičius nusprendžia pažaisti aidais. Tą ir padaro.

Dovilė Zelčiūtė pasaulį sutelkia į gėlę –­ Afrikos žibutę – sanpauliją. Jai skirti bent trys eilėraščiai, kurių vienas –­ tikrų tikriausias meilės prisipažinimas: „Šnabždu apie tave / jaudinuosi dėl tavęs / sapnuoju tave.“

Greta Lisauskaitė kaži ką buria, murma, skiemenuoja, ilgėdamasi gervių, burnoja, klimpsta, gesina ugnį į kaukolės vingius. Hm. Mėginu tai įsivaizduoti. Nesiseka.
iliustracija

Stasės Lygutaitės „žmogus / Pakelia galvą, / Žiūri / Į tylų žvaigždėtą dangų, / Bet kuri jo žvaigždė – / Neatpažįsta“. Liūdna.

Pavydžiu Giedrei Kazlauskaitei, nes ji pasiekė tokias dieviško naivumo aukštumas, kokių aš niekada nepasieksiu. Esė „Rašytojas ir kritikas“ ji oponuoja Jurgos Ivanauskaitės teiginiui „Koks beprasmis kritikų gyvenimas“. Pasak G. Kazlauskaitės, kritikų gyvenimas net labai pras­mingas, kiekvienas kritikas privalo nuolankiai tarnauti rašytojui ir net rūpintis jo saugumu gyvenimo klystkeliuose. Tuo metu rašytojui, kaip neįgaliam visuomenės nariui, privalu vadovautis kritiko nurodymais ir nuolat rašyti, rašyti vis daugiau ir kokybiškiau. Vadinasi, kad ir Jurga visa, ką parašė, – tik nuolankiųjų kritikų dėka? Miela Giedre, būk gera, paskolink ir man lašelį naivumo.

Aldonai Ruseckaitei, atrodo, savų žodžių pritrūksta, tad ji kiekviename tekste vis ką nors (A. Lundkvistą, N. Kazantzakį, T. Tranströmerį ir kt.) cituoja, sudarydama visą ciklą „Citata“. Seklu. Apie gamtą jai geriau sekasi rašyti.

Kerry’o Shawno Keyso „Mėnulis – tai sniego / ir mielo graudulio debesėlis / žvaigždžių mieste“.

Man patinka Erikos Drungytės eilėraštis „Mergytė iš Lchasos“!

Sara Poisson dėmesinga garsų paslaptims. Jos eilėraštyje ima suktis ratu obuolys su nuoboduliu. Na, o „Liūtas vardu lietus“ – žavingas, nors ir ganėtinai juodraštinis.

Enrika Striogaitė rašo apie meilę. Tik ji vis neišsipildžiusi ar išblėsusi, toji meilė. Tai – „vis dar geidžiu su tavim sugulti / vienoje kapo duobėje“, tai – „ne todėl kad jis mane domina“. Kitu atveju, matyt, būtų kiti tekstai, na, jei meilė būtų, arba jokių nebūtų.

Julius Keleras. Šiek tiek apie žiemą, kaip visada, ir apie karą, kaip niekada, kaip...

Tautvyda Marcinkevičiūtė, priešingai, praveria duris į vasarą. Tik ta vasara narkomaniška. Beje, Tautvydos skonis labai subtilus. Jai patinka astromerijos. Tiesa, astronomijai jos širdyje irgi skirta šiek tiek vietos.

Robertas Danys – griežtas. Jis įsako: „Atsistok, pasakyk ką norėjai, ir tyliai užverki duris.“ Nepamiršta ir jis savo angelo sargo. Tik melstis jam vis painiau.

O Marytės Kontrimaitės eilėraščiuos visai ne painu. Čia nenuodėmingos vienuolės ir „Bažnyčia pilna primelsta“.

Rolandas Rastauskas taip pat nepamiršta dvasios reikalų. Gvildena juos vienažode maniera. Iš vienažodžių eilučių sudėlioja „in memoriam L. N.“, kuriame padvelkia prievarta: „it / skerdyklos / aidą // tautinių / strofų / garde // gimdomą / varomų / Dievopi.“

Elektroninės Elenos Karnauskaitės kančios. Ar tik nebūsiu jau kur nors skaitęs?.. Pavyzdžiui, „Baltijoje“.

Robertas Keturakis džiaugiasi, žinodamas tiesą: „mane pradžiuginsi netrukus / kad esam nereikšmingi laikini ir smulkūs.“

Paulius Talius rezga galvosūkį, pasitelkdamas Azerbaidžano (o gal Namibijos?) vėliavos spalvas: raudona, žalia ir mėlyna. Taigi raudoni kūdikiai žaliuose vežimėliuose ant mėlyno kelio. Juos gelbsti 33 senutės. Galop klausimas: ką su jais veiks trisdešimt trys senutės? Ir aš noriu paklausti: ką veikti su tokiais tekstais?

Ignė Aidukaitė. Juoda: kraujas, dangus, žiurkės, numirėliški kvapai, tačiau žvaigždžių nepamiršo paminėti. Gerai.

Violeta Šoblinskaitė eilėrašty „Sekminės“ pasakoja liūdną meilės istoriją: jis pasikorė, ji pablūdo, tačiau graži hiperbolė: „Su šypsena iki dangaus vidurėlio.“

Jonas Zdanys jaučiasi pilnas prasmių, tačiau pasižada, palytėjęs dievą, tapti be galo mažas. Išeitų, jeigu dievo nepalytės, taip ir liks – be galo didelis?

Saulius Rimkus eilėrašty „Vilkinis“ aprašo nežinia kokią šiurpią meilės rūšį su filologijos prieskoniu. Čia iš pradžių žadama išsirengti vilku ir iškaukti į pilnatį visą žodyną, o paskui prisikrovus „tris tomus baltų tavo rankų“ dardėti į Vilnių. Būtent į Vilnių! O ten – jau klajonės su linksmybėmis...

Ona Jautakė. Originali geografija: Molėtai, Žemaičių Naumiestis, Luokė. Bet tas vis kartojamas „čia ir dabar“ – nežinau, ką jis reiškia, ką tuo norėta pasakyti... O „strazdanotos lelijos“ – gražu ir originalu, vėlgi.

Orija. Oriai pliuškenasi epitetų sirupe, regzdama trumpus (gerai nors tiek!) menkaverčius tekstukus. Audrius Musteikis atsidėjęs tyrinėja rojaus augalus. Anot jo, ten yra citrinmedis, laurai ir mirtų kekės. Kitame eilėrašty siela šlepsi sunkiais batais. Paskui dar truputis augalų, šimtas balsų ir daugtaškių. Ir tiek...

Stasys Rutkauskas nusiteikęs dalykiškai. Jis, pavyzdžiui, teigia, kad „Iš smulkių sutvėrimų / boružė pati vertingiausia“ ir kad „Žemaitė nebuvo žema“. Galbūt.

Alfonsas Jonas Navickas aprašo „Laisvės dieną“. Čia ir kelininkai pluša, ir statytojai, kažkas iškelia vėliavą, o kažkas ją apspjauna, visiems darbo pakanka, tik jūra ošia be tikslo, kad ją kur bala.

Skaitant Liudą Gustainį neapleidžia nuojauta, kad šis poeta prašovė kokiais aštuoniasdešimčia metukų. Štai užmeskime akį į L. Gustainį 2008-aisiais: marios, kraujas, drakonai, valdovai... O dabar pažvelkime Leoną Skabeiką 1928-aisiais: marios, kraujas, pritonai, kunigaikštis... Ta pati ekspresija, tik L. Skabeika – žodingesnis.

Pirmąjį Lidijos Šimkutės tekstą „GAL TAI SAPNAS...“ taikliausiai apibūdintų teksto eilutė: „nesibaigianti minčių tvora.“ Tiksliau pasakyti neįmanoma. Kitas, kaip kadaise būtų pasakę, šio almanacho programinis, apie debesis. O trečias –­ šiaip, apie arbatą.

Vlado Vaitkevičiaus mažai parašyta ar tik mažai skelbiama? Tačiau eilėraštis „Užsikelsiu kaip vaiką ant sprando...“, mano nuomone, čia vienas geriausių.

Jonas Kantautas. Apie jūrą. Apie laivus ir laivybą. Apie... Dievą. Dievas čia nesąžiningas. Jis žaidžia ženklintomis kortomis.

Irna Labokė siūlo pozityvią išeitį savižudžiams – Lietuvoje paplitusiai žmonių veislei. Ji rašo: „kai dainuoji apie vandenyną / apie žuvų galaktikas ir / ir Dievo šokį kai dainuoji // žudytis negali“ (eil. „regtaimas“).

Zita Mažeikaitė ilgisi dirvinės čiužutės (lietuviškai – kolytos) ir prisimena Pažaislio bažnyčią, gėrisi jos interjeru, kol į sielą sugrįžta ramybė.

Eglės Perednytės eilėse apstu egzotiškų gyvių. Čia siautėja plėšri kanarėlė, į tolumą skuba laukiniai diemedžiai bėgikai, nukryžiuota kregždė – vidury vandenyno. Jai – ne pyragai.
iliustracija

Rimanto Vanago „Atsikvėpimai“. „Antrame“ eilėraščius apauga samanos ir voratinkliai, „Trečiame“ jis jau žvelgia į ateitį, kada teks palikti šį pasaulį, tačiau „Paskutiniame“ jam vis dar būtina žinoti, kad jis gimė „poetas“. Taip ir parašyta, pasvirusiomis (ar įkaušusiomis?) raidėmis.

Sonata Paliulytė akies krašteliu žvilgteli į narkomano gyvenimą ir jį nesudėtingai surimuoja.

Dano Milašausko tekstai iš pradžių žada daug, o paskui paprasčiausiai imama nusišnekėti. Jo mūza, matyt, išsiblaškiusi. Nieko nepadarysi.

Agnės Bražinskaitės eilėraščiuos pakvimpa (indėnų?) mitologija, o dievas ten pat kvepia medumi, kaip ir jo motinos krūtys. Gardus turėtų būti tas dievas... O po to dar kelios eilutės apie beprotybę.

Skaidrius Kandratavičius keliauja į pašalį, kuriame nebėra poezijos, tik nuogi žodžiai. Jei autorius nuspręstų neberašyti, skaitytojui teks eiliuoti pačiam. Na, bet kaskart pasiklydus lieka viltis susirasti. Štai ši S. Kandratavičiaus atkarpėlė man patinka: „tarpeklis it varveklis / drėgna drungna mira / tas marsas tarsi maršas / du mirę do mi re.“ O ši nepatinka: „higienos hienos pienas / high church high nrg / hierarchijos arklienos / šaltienos įniršy.“ Gryna šaltiena.

Skaitydamas Dovilę Kuzmickaitę, pamaniau, kad klasikinės silabotoninės eilėdaros Lietuvoje nesunaikino jokios pervartos – nei perestroika, nei įstojimas į Europos Sąjungą. Nesunaikins, matyt, ir euro įvedimas.

Sudarytojai nusprendė lietuvių poezijos glėbį baigti kuo pradėję: eilėraščiais apie rudenį. Tad ir vėl apie (gyvenimo) pabaigą. Čia panašiomis nuotaikomis gyvena Ramūnas Kasparavičius ir Vidmantė Jasukaitytė. R. Kasparavičius mąsto šviesiai: „Baltai jau juodos dienos baigės...“ (eil. „Pridengus aketę akėčiom“). O V. Jasukaitytė pralinksmina, rimuodama strofą su Europa.

Apie save nieko nesakysiu, išskyrus tai, kad pirmasis tekstas yra be pavadinimo, taigi prie jo derėjo prisegti žvaigždutę, kaip ir prie kitų bevardžių, o antrasis vadinasi „Vėlinės vėl“, bet vis vien liko nepavadintas...

Minimos penkios datos. Jūratė Sprindytė („Informacijos bankas dienoraštyje“) paskelbusi, kad šiemet lapkritį Vytautui Kubiliui oficialiai būtų sukakę 80, pamini tikrąją, dvejais metais ankstesnę, jo gimimo datą – 1926-uosius, kurią literatūrologas atskleidė prieš keliolika metų. Kadaise būsimasis mokslininkas pasijaunino, vengdamas pakliūti į vokiečių armiją. Toliau J. Sprindytė aptaria V. Kubiliaus dienoraščius, neseniai išleistus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Dienoraščiai įdomūs, rašyti apie 50 metų.

Janinos Degutytės 80-metis. Čia skelbiamos laiškų ištraukos, kurias parengė Albina Protienė. Ir J. Degutytės fotografija – vasarvietėje. Poetės laiškuose atsiskleidžia kūrybinė kasdienybė: nemotyvuotai atmesti tekstai, depresija, nežinia ko reikalaujantys žurnalistai ir pyktis: „Aš jas visas, tas bobas, pasiunčiau po velniais, nei rašysiu joms, nei važiuosiu (prašo dar atvažiuoti – susipažinti)“ (iš laiško V. Lopaitytei, 1957 12 12, p. 85). Pykstama ant redaktorių: „Redaktoriai laiko save tokiom universaliom asmenybėm, kurie viską gali taisyti, o ypač poeziją.“ Ar atvirkščiai, sprendžiama, kaip elgtis, atsidūrus redaktoriaus kailyje.

Antano Maceinos 100-metis. Šis žmogus gimė ir mirė tą pačią dieną – sausio 27-ąją.

Ta proga almanache skelbiamos laiškų Antanui Vaičiulaičiui ištraukos, kuriose filosofas Maceina išdėsto griežtą požiūrį į poeto Jasmanto eiliavimus, vadindamas juos svačiojimais ir kitaip niekindamas. Tačiau palaipsniui A. Maceina atlyžta, suminkštėja ir netgi užsimano publikuotis: „Jeigu rasi reikalo, gali įdėti ir į Tavo ruošiamą antologiją.“

Šiemet Vincui Kudirkai sukaks 150 metų. Ta proga Nijolė Raižytė jį prikelia iš amžino miego ir įdarbina kultūrinėje spaudoje. Jos nuomone, šiandien V. Kudirka būtų toks pat reikalingas, įdomus, kviečiantis diskutuoti, kaip ir anuomet. Sunku nesutikti.

Violeta Šoblinskaitė baksteli pirštu į 2000-aisiais iš gyvenimo pasitraukusio poeto Gintaro Gutausko keturiasdešimtmetį. V. Šoblinskaitė suskaičiavo, kad šis poetas parašė net 31 įsimenantį eilėraštį ir pakvietė prisiminti autorių.

Petras Panavas eiliuoja gyvenimo džiaugsmą ir pataria leisti gyventi visiems, kurie to nori.

„O ką tau davė šis nartus pasaulis?“ –­ klausia Aldona Puišytė ir atsako. Jos eilėraščiuose tarpsta skausmas, liūdesys ir dygus žemės piligrimo kelias.

Paulina Žemgulytė dalijasi turtais (dešimčia hektarų nostalgijos iš negyvento gyvenimo) su mirusia nebuvėle seserim ir laukia jos laiško.

Dar vienas kitas praeities langelis. Besišypsančio Kęstučio Genio portretas. Paaiškinu: Kauno dramos teatro aktorius. Eiliavo ir, jei teisingai suprantu, sueiliavo vieną Atgimimo himnų – „Pabudome ir kelkimės“. Tegu ilsis ramybėje. Tokį jį dabar ir atsiminsiu: besišypsantį. Kaip ir Vaidotą Daunį šalia – žvelgiantį fotografijoje nežinia kur toli toli, tik ne priešais save.

Vytautas Rudokas su mama Noriūnuose 1986-aisiais. Mamai jis tarmiškai yra parašęs puikių tekstų rinkinį „Kalbėti motinos tarme“. Ir tais pat 1986-aisiais Leonardas Gutauskas. Vilniuje.

Žvilgsnis į (Lietuvos) šiaurę. Marija Jurgelevičienė Šiauliuose. Ir Juozas Macevičius Joniškyje, Romualdo Rakausko nufotografuotas. Už jo – bažnyčios bokštas ir du pastatėliai, ant vieno parašyta: „Gazuotas vanduo“. Taip buvo 1987-aisiais. Dabar toje vietoje – šnapsinė.

Apie užsieniečių (jų čia dvylika) kūrybą niekada kalbėti nemėgau. Tegu pirma atvyksta, pasisvečiuoja, pasirodo, tuomet ir kalbų atsiras. O neatvyks – ir kalbėti nebus apie ką.

Almanacho pabaigoje dar užsimenama apie nežinia kokį kompaktą, bet apie jį nieko negaliu pasakyti: pačiam regėti neteko. Kol kas. Tačiau yra Justino Marcinkevičiaus žodis, kuriame jis prasitaria apie senutėlį sumanymą išleisti almanachą kartu su plokštele. Šį tą prasitaria ir Virginijus Gasiliūnas, kompakto rengėjas, jei neklystu. CD įrašyti Laimono Noreikos ir septynių poetų balsai. Tarp jų – ir Liūnės Sutemos. Ir kitų, sulaukusiųjų susidomėjimo, pripažinimo praeitais metais.

Viską pasakiau. Ačiū už dėmesį.