Pilkas šilkas

Manau, kad netgi tada, kai Tuvė Janson džiugino vaikus smagiomis istorijomis apie muminukus, ji nebuvo vien vaikų literatūros autorė. Tose lyg ir nuotykių istorijose kartais pakvipdavo visai nevaikišku liūdesiu, pasakiškų veikėjų charakteriai buvo nepasakiškai sudėtingi. Todėl, kai į mano rankas pateko šis Tuvės Janson novelių rinkinys, priskiriamas suaugusių literatūrai, nė kiek nenustebau.

Muminukų mama šįkart prabyla giliais ir išmintingais pasakojimais, prisisunkusiais švelnaus tragizmo ir vienatvės. Tetulė Gerda iš „Умеющая слушать“ („Mokanti išklausyti“) lyg ir bando kovoti su ją ištikusia vienatve, dienų dienas sudarinėdama milžinišką giminės medį, tačiau visiškai pamiršta apie gyvenančius šalia artimuosius. Pagrindinė pasakojimo „Дитя цветов“ („Gėlių vaikas“) veikėja Flora Fogelsong, sugrįžusi namo po daugelio metų, praleistų Amerikoje, gyvena uždarame, keistame pasaulėlyje, bandydama sugrąžinti tai, kas nebesugrąžinama. Novelių „Поездка на Ривьеру“ („Kelionė į Rivjerą“), „Владислав“ („Vladislavas“), „Оранжерея“ („Oranžerija“), „Главная роль“ („Pagrindinis vaidmuo“) herojai nėra vieniši, tačiau galima justi palaikomą distanciją tarp jų ir kitų veikėjų. Jie tarytum paskiri ledo luitai, kartas nuo karto susiduriantys, tėkmės nešami. Turbūt Tuvė norėjo parodyti, kad šie trumpi susidūrimai gali nešti savyje daug gilesnę reikšmę, nei atrodytų.

Nežinau, ar galima knygą apibūdinti kaip labai suomišką, tačiau negaliu parinkti kito, mažiau nevykusio epititeto. Šios novelės yra iš tų, kurios gąsdina neatidžius ir paviršutiniškus skaitytojus savo siužetinės linijos nejudrumu. „Juk joje nieko nevyksta“ – šaukia šie. Ką gi, tada man belieka pasiūlyti kvapą gniaužiančius Hario Poterio nuotykius – veiksmo dozė garantuota. O šios novelės tegu būna sau. Kas ieško, tas suranda.