Perpetuum mobile

Galina Dauguvietytė – stoiška, garbaus amžiaus moteris, nusprendusi, jog pasaulis turi teisę pažinti jos asmeninio gyvenimo peripetijas. 2002 metais išleista memuarų knyga nukonkuravo parduotuvių lentynose užsistovėjusias Šavelio apysakas, Vaičiūnaitės lyriką, netgi Malūko apsakymus bei tapo viena skaitomiausių knygų. Kodėl? Skaitytojų būrį pakerėjo grožinė literatūra ar supaprastinta istorijos forma?

Visų pirma, knyga nebuvo parašyta pačios Dauguvietytės – jos žodžiai, įrašyti diktofonu, ant popieriaus sugulė talentingos žurnalistės Ingos Liutkevičienės dėka. Taigi, literatūrine prasme, visų laurų negalime skirti vien tik Dauguvietytei. Istorine prasme, šie unikalūs memuarai, nors ir kritikų vadinami „popsiniais“, – pirminis istorijos šaltinis. Chronologinis laikotarpis: dvidešimto amžiaus antras dešimtmetis – nūdiena. Gimusi 1926 metais, deja, dar per maža mums papasakoti apie gruodžio 17 dienos perversmą, po kurio prezidentu išrinktas A. Smetona, augusi tėvo – režisieriaus-aktoriaus, mamos – aktorės globoje, apturėjusi ne vieną auklę bei prikrėtusi galybę „šposų“, Dauguvietytė brendo ir formavosi menininkų apsuptyje, vadinamoje bohemoje. Mokslus krimto ilgai, iki brandžios moterystės, tad intelektualumu pasižyminti aktorė-šokėja-dainininkė-muzikė mintis dėsto lengvai, argumentuotai. Žinoma, subjektyvumas būtų kone pirmasis šių memuarų požymis, pavyzdžiui tarpukario Lietuvos kultūros (dailės sritis nė trupučiu neužsimenama – muzika, aktorystė ir dar kartą muzika), visuomenės (matyti, girdėti, pažinoti aktoriai ir muzikai, jų likimai ir požiūris į meną, valdžią) ir politikos apžvalga nenutolsta nuo Dauguvietytės regimojo lauko. Ji nesidomi pasaulietinėmis problemomis, gyvena savo pasaulėlyje ir tik didesni masiniai pokyčiai, pavyzdžiui antrasis pasaulinis karas, priverčia ją pakeisti trajektoriją.

Kalbant apie antrąjį pasaulinį karą, asmeniškai man, tai buvo įdomiausia knygos dalis, nes pasakojimas iš statiško Dauguvietytės pažįstamų žmonių aprašinėjimo tapo dinamišku. Vyko „tautų kraustymasis“, – autorė su mama emigravo Vakarų Europon, ištekėjo, tapo dama. Vėliau, tėvo kviečiama, grįžo Lietuvon. Čia vėl kibo į mokslus, šoko lietuvių liaudies šokių būrelyje. Pažįstamų ratas didėjo, be kita ko, viena kryptimi – menininkų. Aprašoma galybė Lietuvos inteligentijos kasdienybės atspindžių, teikia išties pakankamai informacijos apie tuometinės bohemos įpročius. Labiausiai įsiminė Dauguvietytės tėvo alkoholio vartojimo būdas: stiklinė degtinės, tuo tarpu, kai kitiems sugėrovams po mažą „čierkutę“, paskui stiklinė pieno, po to pertrauka ir vėl viskas iš pradžių. Linksma prisiminti ir autorės vaikystėje minėtą naujo alaus ragavimo būdą. Tėvas, kaip aludaris –mėgėjas, kviesdavęs kitapus upės gyvenantį Latvijos pasienietį plaukti pas jį į Dauguviečius ir išbandyti naują produktą. Pasienietis, žinoma, su malonumu sutikdavęs ir pasilikdavęs „ragauti“ porai parų. Po kiek laiko kitapus upės girdėdavęsi pasieniečio žmonos riksmai bei įvairios pykčio scenos dėl daugiadienio girtuokliavimo.

Dauguvietytė su neslepiama nostalgija prisimena vaikystę, šiltos emocijos tarsi užpildo knygos puslapius. Tai dar vienas niuansas, darantis šiuos memuarus patrauklius skaityti. Optimizmu trykštanti autorė, rodos, nesigaili nė vienos gyvenime padarytos klaidos. Į savo jaunystės kvailystes žiūri atlaidžiai, su šypsena. Netgi kažkada pažinotus žmones, galbūt padariusius jai daugiau blogo nei gero, mini tarsi mažus vaikus, iškrėtusius kokią piktą šunybę. Neslėpsiu, kartais toks geraširdiškumas atrodo per daug dirbtinas, o sąrašas pavardžių iš piršto trauktas, tačiau vėliau pastebėti maži ironijos intarpai viską grąžina į senas vėžes.

Iš pirmo žvilgsnio galėtume teigti, jog ši moteris – praeities žmogus. Kaip kitaip, kas daugiau gali priversti žmogų rašyti memuarus, jei ne praeities įrėminimo bei apipavidalinimo troškimas. Vis stebėjausi, kaip įmanoma prisiminti tokią daugybę spektaklių, operų, pavardžių, sudėlioti visa tai chronologine tvarka. Ir galų gale, kam to reikia? Kažko palikimo po savęs poreikis? Kuo žmogus senyn, tuo didesnis noras išlikti kitų atmintyje. Jei ne fizinis kūnas, tai bent maža dalelė savos istorijos, įstrigusios kitų sąmonėje, vis jiems primins apie tave, esančius ar buvusius, dėmesio vertus (o gal ir nelabai) asmenis. Šiuo požiūriu, Dauguvietytė nieko nesiskiria nuo garbaus amžiaus ponių, užsimaniusių išleisti asmeninio pobūdžio knygą. Pavyzdys – Aušrelė Kargaudienė. Išleido kelių šimtų egzempliorių tiražu skaitalą apie savo genealoginį medį. Leiskite paklausti, kiek procentų knygų buvo nupirkta ne jos giminaičių? Jei senjora, kaip dabar reikalaujama sakyti, turi pakankamai pažinčių, galbūt numatytų santaupų investicijoms bei yra iš „išsilavinusių ponių“ tarpo, neilgai trukus ji parašys ir išleis knygą apie save jaunystėje, galbūt savo poeziją, kurtą laisvalaikiu, literatūros kritikų vadintiną „ne itin kiek ir vertą“. Kiek istorikai gali iš tokių memuarų „išpešti“? Nebent atskirų individų požiūrį į tam tikrus bendrus istorinius epizodus. Kaip pavyzdys, Dauguvietytės požiūris į antrąjį pasaulinį karą. Ar ji minėjo, jog karas prasidėjo 1939 metais rugsėjo pirmąją? Kad Vokietija, sulaužiusi SSRS – Vokietijos nepuolimo paktą, įsiveržė į Lenkiją? Kad 1941 metais birželio 25 dieną vokiečiai užėmė Kauną? Ne. Autorė glaustai mini, jog buvo „pora sprogimų“, „visi bėgom“. Na taip, tai pirminis istorijos šaltinis, tačiau taip pat galėtumėm pavadinti ir jos tuo metu buvusios kaimynės dienoraštį.

Perpetuum mobile – amžinasis variklis. Dėl memuaruose išvardytų pavardžių gausos, pavadinimą galima interpretuoti kaip nesibaigiančią žmonių kaitą. O galbūt tai linijinis laiko suvokimas, istorijos, kaip nenutrūkstančios gijos sukimas. Ši knyga į bendrą liniją įsiliejo dar vienu žmogaus pasakojimu, dar viena unikalia istorija. Be kita ko, kiekvieno žmogaus istorija yra unikali, originali. Kažin kas būtų, jei atsirastų dar daugiau leidinių su tikromis gyvenimo istorijomis, jei noras įamžinti savo tikrąjį „aš“ aplankytų kas antrą mūsų kaimyną... Ir vis dėlto, nenustebčiau, jei užklupčiau savo močiutę skaitant kokią Ryčio Cicino autobiografiją. Juk gyvename demokratiškoje šalyje, esame liberalių pažiūrų ir kažkodėl aplinkinių vertybės mums atrodo svarbesnės nei savosios.