Knygos
Romanai (1921)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pavojinga meilė

Pavojinga meilė Užvertus knygą „Bado žaidynės” tampa aišku, kad Ketnės Everdin bėdos tik prasideda. Jos poelgiai Mirties žaidynėse sukelia tam tikras pasėkmes ir padarinius, kurie ir yra varomoji romano „Pavojinga meilė“ jėga. Kaip taisyklė, fantastinių trilogijų antroji dalis turėtų būti sudėtingiausia ir įdomiausia. Ji turėtų ne tik išplėtoti sagą, bet ir išlaikyti savo, kaip savarankiškos istorijos, autonomiškumą. Mano nuomone, Tolkieno „Dvi tvirtovės“ buvo kaip tik tokia knyga, kuri tikrai pralenkė pirmąją „Žiedų valdovo“ trilogijos dalį. Nežinau, galbūt šiuo metu tokį tęsinį parašyti pasidarė sunkiau, ar autoriai tapo mažiau talentingi, nes pastaruoju metu skaičiau daugybę tęsinių, kurie yra žymiai silpnesni nei jų pirmtakai. Ne išimtis ir Collins romanas „Pavojinga meilė“.

Romano veiksmas prasideda prabėgus keletui mėnesių po to, kai Pitas ir Ketnė grįžo iš Mirties žaidynių. Jie netrukus privalės išvykti į didijį Nugalėtojų turą po 12 apygardų. Pirmosios dalies pabaigoje man susidarė įspūdis, kad tolimesni įvykiai suksis apie trijų žmonių draugystę, t.y. apie santykius tarp dviejų Mirties žaidynių nugalėtojų bei Ketnės geriausio draugo Geilo. Buvau nustebinta, kad taip nėra. Mane taip pat nustebino, kad po Mirties žaidynių jie visi tebegyvena labai arti vienas kito ir kažkodėl nematyti jokio bręstančio tarpusavio konflikto. Manau, kad iš dalies mano nustebimą sąlygoja tai, kad aš nesitikėjau tokių žmogiškų veikėjų šioje fantastinėje trilogijoje – man labiau patiktų, jei veikėjai būtų geresni arba blogesni nei tikri žmonės. Nors, iš tikrųjų, aš parašyčiau riebų pliusą rašytojai už tokius tikroviškus, žmogiškus tarpusavio santykius ir emocines reakcijas šioje knygoje. Veikėjai romane yra prisotinti tikrų emocijų, o ne stilizuoti, kaip galbūt tikimės tokio tipo knygoje. Taip pat šiame romane tikėjausi pamatyti kažkokią pažangą draugystės tarp Ketnės, Pito ir Geilo srityje, kas galbūt leistų istoriją pasukti kitokia – pavojingesne linkme.

Nors ir žaviuosi autorės gebėjimu tikroviškai atvaizduoti emocijas, bet man vistiek nepatinka, kad Ketnė pastoviai patiria emocinį šoką, vos tik reikalai ima griūti. Taip, aš galiu su tuo susitaikyti, bet vistiek tai erzina. Aišku, aš negaliu atsakyti, ar reaguočiau kitaip, jei būčiau priversta žudyti žmones, kuriuos pažįstu. Apskritai, žiūrint iš bendro požiūrio taško, man kelia susirūpinimą, kad tai gali būti tam tikros tendencijos pradžia. Aš turiu omeny vieną iš Saulėlydžio knygų – „Jaunatis“, kurioje kita pasakotoja užsidaro nuo išorinio pasaulio, taip reaguodama į ją ištikusią asmeninę nelaimę. Aišku, Ketnės reakcija skiriasi nuo Belos, bet schema yra labai panaši. Manau, kad skaitytojams ir jaunimo literatūros autoriams tai reikėtų žinoti, kad suprastų, kokius modelius sukuria ir paskleidžia tam tikri grožinės literatūros žanrai.

Likusi pasakojimo dalis yra stipri. Romanas „Pavojinga meilė“ yra antroji trilogijos knyga, todėl jame nebėra tiek daug įvykius paaiškinančių istorijų. Tai leidžia daugiau dėmesio skirti veikėjų aprašymams. Šiame romane mes susipažįstame su prezidentu Snou, Kapitolijaus lyderiu, kuris atrodo nerimastingas ir pripildytas neapykantos. Buvau šiek tiek sutrikdyta Ketnės atkaklaus tvirtinimo, kad Prezidentas Snou kvepėjo „keistu rožių ir kraujo kvapo mišiniu“. Ramybės man neduoda šis, romane niekur nedetalizuotas, apibūdinimas, todėl aš manau, kad tai yra puiki užuomina apie trečiąją trilogijos dalį. Globėjo Heimičo paveikslas taip pat tampa labiau nudailintas: yra pateikiama šiek tiek jo gyvenimo istorijos, pasakojama, kaip jis laimėjo Mirties žaidynes ir koks yra jo gyvenimas po to laimėjimo. Net ir knygos pabaigoje yra šis tas atskleidžiama apie šį girtuoklį.

Rašytojos sprendimas vėl išsiųsti Pitą ir Ketnę atgal į Mirties žaidynes yra šokiruojantis iš vienos pusės, o iš kitos atrodo tarsi kažkieno pastūmėtas. Šis naujas žaidimo etapas pasižymi tuo, kad jame dalyvauja praeitų Mirties žaidynių nugalėtojai – nepaisant jų amžiaus ar fizinės būklės. Tai intriguoja ir praplečia trilogijoje vaizduojamą pasaulį, bet taip pat jaučiasi, kad tai yra neišbaigta. Taip pat pastebėjau, kad šįsyk knygoje nebuvo akcentuojama, kad Mirties žaidynės yra įvykis transliuojamas per televiziją. Romane „Bado žaidynės“ Ketnė pastoviai turi omenyje, kokius padarinius ir jausmus sukels jos veiksmai įvairiems žiūrovams. O šiame romane Mirties žaidynių arena yra apgyvendinta veikėjų, kurie jau yra patyrę dalyviai ir čia mažai pabrėžiamas faktas, kad jie visi yra rodomi per televiziją. Man atrodo, kad tai yra šiurkštus aplaidumas visais kitais atžvilgiais puikiame romane. Iš tikrųjų, šios detalės trūkumas mane priverčia klausti savęs, ar romanas „Pavojinga meilė“ buvo daug ilgesnė istorija prieš tai, kai pakliuvo ant redaktoriaus stalo.

Nepaisant trūkumų, man ši knyga patiko, nors ji nėra tokia gera, kaip „Bado žaidynės“. Dar vienas šio romano privalumas yra tame, kad jis yra pakankamai savarankiška trilogijos dalis, todėl skaitytojas, neskaitęs pirmosios dalies, nesijaus pernelyg pasimetęs. Apibendrinant, aš manau, kad žaidynės kaip pasakojimo įrankis jau atliko savo paskirtį ir tikiuosi, kad paskutinėje trilogijos dalyje Collins veiksmą pasuks visiškai nauja kryptimi.
Brigita Burkauskaitė
2011-02-14
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2010
Vertėjas (-a): Simona Kaziukonytė
Puslapių: 352
Kodas: ISBN 978-9955-38-876-0
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą