Knygos
Romanai (1917)
Poezija (615)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (905)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Paukštuko liudijimai

Paukštuko liudijimai Aivaras Veiknys gimė 1983 m. sausio 9 d. Elektrėnuose. 2001 m. baigė Elektrėnų „Ąžuolyno“ vidurinę mokyklą.  Pirmieji eilėraščiai išspausdinti moksleivių kūrybos rinktinėje „Gyvenimo labirintais”. 2007 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Raktai”. 2014 m. Pasirodė eilėraščių rinkinys "Paukštuko liudijimai", 2016 m. poema “Laumių vaikas“. Poetas dalyvauja įvairiuose literatūriniuose renginiuose (Poezijos pavasaryje, Poetiniame Druskininkų rudenyje, Literatūrinėse Vilniaus slinktyse). Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 2014 m.

Svetainėje „Literatūra ir menas“ perskaičiau Aivaro Veiknio esė „Treji metai lentpjūvės“. Supratau, jog jis kada nors parašys romaną ar bent esių rinkinį, kas bus labai skaitoma. Privertė nusišypsoti – ne kažkokie faktai, nors ir jie įtraukiantys....bet sąmojis. „Poezijos vakaruose, ypač mažesniuose miesteliuose, mane vis dar pristato kaip žurnalistą, dirbantį „Respublikoj". Iš žurnalistikos labiausiai ilgiuosi pokerio partijų banketinėje „Baltų dramblių" salėje ir vakarinių pasivaikščiojimų su Rimvydu Stankevičium“, - rašo Aivaras Veiknys. Paskutinis faktas vaizdiniu apie du vakaro saulėlydyje bevaikštančius poetus taip sužavėjo, jog ir šios recenzijos autorė ėmė ilgėtis nebūtų vakarinių  pasivaikščiojimų su Rimvydu Stankevičium ir Aivaru Veikniu.

Toks romantiškas inkliuzyvas ir „Paukštuko liudijimai“.  Kas yra paukštukas ir ką jis gali paliudyti? Žvelgi į juos, kylančius nuo knygos viršelio ir susimąstai. Ar autoriaus herojus - paukštukas liudija žodžius, ateinančius iš kasdienybės, iš jo paties patirčių. Berods, taip. Štai „Vasaros griuvėsiuose“: „Viskas taip susimaišė, jog rugpjūtį ledais gali tratinti parą į išdegusias pievas, įkaitusią skardą namų...“. Šio skyriaus eilėraščiuose išties daug visko kaip mixo: detalių, prisiminimų, patirčių, pamąstymų, bet apjungia juos namų, kiemo aplinkos, tėvo, motinos tematika,  tarsi paukščiukas pritūpęs ant žemės nebūtų galutinai atsiplėšęs nuo gimtojo lizdo virkštelės. Eilėraščiai nėra emocionalūs, išsijoti lyg pro rėtį pro emocines vidines būkles, toli gražu ne. Jie ne banguojantys. Būsenų neatspindi. Veikiau tai iš stebėjimų, akylos akies fiksacijų gimę poetiniai kalbėjimai, lyg fotografijų dėlionės. Galbūt tame pasireiškia autoriaus kaip žurnalisto gyslelė, sugraibant kiekvieną aplinkos detalę, ją supoetinant - kas taip pat yra įgimta. Štai, atrodo, toks buitinis reiškinys, kaip dūmai A.Veiknio plunksnoje tampa nebe tokie buitiški, kyla it poetiniai pegasai, it drugiai: „Dūmai neturi kūno, aiškio konstantos – jie plazda tarytum naktiniai drugiai...“ arba poezijos priešingybėje (nors visi žinome, jog Pitagoras buvo poetas ir t.t.), nuobodžioje matematikoje autorius randa, jog lygybės ženklas yra tokia meilė, kuri atlaikė save. Galbūt... Galbūt tame kažkiek įmesta autoriaus pasaulėžiūros, filosofijos, kuri menama, nėra aiškiai išreikšta. Jos yra ir eilėraštyje apie lovą, kuri tarsi nušviečia močiutės kelionės į Anapilį ciklą. 

Tėvo, motinos pakartojimai ne viename eilėraštyje rodo, kaip autoriui visa tai yra svarbu. Tai persipina su kareivėliais, kalavijais, juk berniukai visuomet vaikystėje žaidžia karą ir tai išlieka atsiminimuose. Galbūt dėl to „Berniukai žaidžia karą“ - vienas stipriausių šio skyriaus eilėraščių, kaip ir paskutinis - „Vasaros griuvėsiai“.

Kitas knygos skyrius „Pabuvimas dviese“ - tai ne tik minutės, skirtos Rimvydui Stankevičiui ar Arnui Ališauskui, kurie, kaip matyti, taip pat daug reiškia autoriui, kitaip nebūtų jiems sukūręs atskirų eilėraščių. Pabuvimas dviese – tai prisilietimai: šiek tiek netgi prie Valhalos, kas liudija apie autoriaus keliones (pvz., į Norvegiją), prie durų, prie vėjo, prie sniego (ypač gražus eilėraštis, skirtas sniegui), prie volungės, tai ir asmeninis cv, tarsi dedikuotas sau, tarsi ir bendriniam skaitytojui.

Šiame skyriuje išryškėja išgyvenimai, ką ryškiausiai atskleidžia eilėraštis „Prieglobstis“. Jame daug neabejingumo dėl istorijos, dėl pasaulio, kuriame mes – tai kartos, patyrusios ir nuopolį, ir karą, ir vergiją ir kitus vėjus. Vienok, autoriaus tonas nėra pesimistinis, jis ne gąsdina, ne pamokslauja, nors jo poezijoje nemažai pasaulio pulsą apglėbiančių minčių, autoriaus mintis nuteikia optimistiškai, ji giedra, gal tai lemia vėlgi paukščio kaip visą knygą apjungiančio įvaizdis, gal autoriaus nusiteikimas. Štai, kad ir: „Šuo, kuris seniai nugaišo; kas jį vėl sapne pataiso it žaislinį, liepia loti...“ Nugaišęs šuo metamorfizuojamas į žaislinį ir tai yra žavu. A.Veiknio poezija nors ir užgriebdama skirtingas vaizdų trajektorijas, pateikdama nenudailintus artimųjų paveikslus, o ir save patį kaip nevykėliškiausią iš klasės mokinių, nėra negatyvi ar sunki (depresuota), per sukurtus savitus vaizdinius ji turi netgi terapinį poveikį. Ji skaidri, giedra, lengvai skaitoma. Yra mažybinių eilėraščių.

Gal kai kurie atsakymai slypi eilėraštyje „Paukščių pasaulio ritmu“, kuris skyriuje „Vaizdas pro langą“. Eilėraščio pabaiga gana netikėta. Kaip ir netikėtas pats skyrių sudarantis eilėraščių rinkinys. Jame rasite dar kažko, faktų, autoriaus artimiausios aplinkos žmonių, kas leis geriau  pažinti autorių, ko galbūt nėra įvairiuose interviu.

Žinoma, jei yra „Paukštukų liudijimai“ gimsta ir giesmė. Būtent taip pavadintas paskutinis knygos skyrius. Pats eilėraštis tokiu pavadinimu, esantis šiame skyriuje, tikrai vertas perskaityti. Puikus lyrinis tekstas, įsotintas metaforomis, vaizdiniais, gerokai sudėtingesnis nei kitos šioje knygelėje sudėtos lyrinio eiliavimo poezijos tekstai. Gal tai būtų šiokia tokia pretenzija autoriui, kad kai kurie lyriniai tekstukai – gana paprasti. Kaktą privertė suraukti ir tokie įsidėmėtini, kaip „Ivanuski International“ ar „Arnoldas Švarcnegeris“. Jie rėžia akį. Tačiau perskaičius, jog autoriui „Vaikystė atspindys atspindžių – vis mažiau į mane panaši;“, jam atleidi ir tuos stačiokiškus įmetimus. Imi suprasti, kad tie buitiniai dalykai, kabantys eilutėse, kaip „motinos agurkai“ ir kiti labai jau daiktiški- tėra nenudailintas vaikystės patirčių iškalbėjimas. Tai, ką iškalbame, tas „sopa“. Skauda juk visumą, nes pirmosios patirtys gerokai stipresnės už visas paskesnes. „Po 13 metų ieškau močiutės kapo“, -  rašo  Aivaras Veiknys.

Ir pabaigai: autorius paskutiniuose knygos puslapiuose gedi mirusių poetų juos vardindamas, prisimindamas, konstatuodamas, jog jie gyvi, per tai suprantame, jog  ir pati poezija - kaip niekad autoriui gyva.
Nenudailintos kasdienybės gyvumas – šio autoriaus kūrybos bruožas. Estetikas galbūt šio to pasiges, visi kiti šį autorių – skaitys mielai.

Meldžiasi vynys“, „Meldžiasi kraujas“, „Mes tuščiaviduriai“ - taip rašo Aivaras Veiknys. Ko pilna jo šių dienų poezija, sužinosite perskaitę „Paukštukų liudijimus“.
2017-06-30
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Poezija
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 128
Kodas: 978-9986-39-808-0
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-02 17:09
G L P
dėkui:-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-30 17:48
Crepuscolo
taip, puiki knyga :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-30 17:05
Luiza Šarlotė
Labai aiškiai, dalykiškai ir informatyviai viskas išdėstyta. Puiki recenzija ir puiki Aivaro poezijos knyga. Skaitykit, švieskitės ir kitus švieskit!
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą