Paštas

Įdomus knygų serijų likimas. Anais priešistoriniais tarybiniais laikais, kai tik pasirodė „Pasaulinės literatūros biblioteka“, ažiotažas buvo beprotiškas. Laikui bėgant skambus serijos pavadinimas devalvavosi ir dabar kartkartėmis dar styro tos bibliotekos knygų nugarėlės, panašios ne į knygas, o į maitos apgraužtus kaulagalius.

Beje, būta serijų ir vėliau – ir „Dvidešimto amžiaus aukso fondas“, ir „Klasika“, ir „Garsiausios XX a. pabaigos knygos“, ir kas tik nori, bet visų jų likimai panašūs – jos išskysta, į jų auksines gretas imamos sprausti sidabrinės, o vėliau apskritai kažkokie presuotų pjuvenų surogatai, tarp garsiausių įsipainioja niekam nežinomos, ir pamažu visos serijos išsigimsta, jos užmirštamos, nutrūksta. Na, nebent kolekcininkai maniakai vis dar medžioja savo laimikį, o visos minėtos ir neminėtos serijos, nepaisydamos mano subjektyvių ir nukvakusių postringavimų, puikiausiai klesti bei krauna leidėjams pasakiškus turtus.

Taigi serijos – dvejopas reiškinys: viena vertus, jos padeda kapstytis nesibaigiančiame knygų gausybės sraute (ir knygų lentynose gražiai atrodo uniformuoti viršeliai), kita vertus, prisidengiant serijomis anksčiau ar vėliau skaitytojas imamas apgaudinėti.

Vis dėlto nauja serija, pavadinta „Intro“, negaliu truputį nepasidžiaugti, kadangi pažadai – daug žadantys, klientai – keliantys smalsumą, juolab kad lietuviškai šių knygų dar nebūta. Nors... Žadami literatūros revoliucionieriai ir chuliganai, ko gero, jau bus žilabarzdžiai arba apskritai palikę šį pasaulį, todėl jų revoliucingumas atrodys jau kiek komiškas arba skaudžiai ištąsytas epigonų. Chuliganystė literatūroje – taip pat labai eventualus reiškinys, jis kontekstinis, su kuo nors lygintinas, neegzistuojantis kaip savaiminė vertybė. (Beje, leidyklos „Kitos knygos“ interneto puslapyje jau reklamuojami būsimi leidiniai, norintiems adresas nurodytas „Pašto“ metrikoje.)

Štai, pavyzdžiui, ir pirmosios šios serijos knygos autorius Charlesas Bukowskis – jis savu metu (beje, labiau į gyvenimo pabaigą) buvo labai spindulinga literatūrinių šiukšlynų asmenybė, tačiau dabar jo kūryba atrodo kaip vakarykštis alus – gerti galima, tačiau atrodo, kad geri jau kartą ragautą gėralą. Asmenybė, apie kurią sklandančios legendos pranoksta kūrybą taip toli, kad pastarosios net nebesimato – toks pirmas įspūdis. Nežinia, kiek čia yra pozos, kiek tiesos, bet žmogus, deklaruojantis, kad intelektas trukdo būti geru rašytoju, vadintinas idiotu. Arba ko vertas liudijimas, esą romanas parašytas per dvidešimt naktų, jį rašant suvartota dvidešimt pintų viskio? (Kiekvienas, nors sykį mėginęs rašyti gerdamas alkoholį, patvirtins, kad tai kliedesys, melas ir nesąmonė, bet gali būti, kad Bukowskis – tikrai genialus girtuoklis.) Tačiau nors dėl skonio verta ir netgi reikia ginčytis, neverta priešintis skonio įvairovei.

Taigi kas darosi „Pašte“, anot vertėjo ir išsamaus straipsnio apie rašytoją autoriaus Mariaus Buroko, garsiausiame Buko romane. Jeigu pašto karvelius laikysime tolimais Šventosios Dvasios giminaičiais, tai Bukowskio romano personažas Henris Činaskis (kritikai pabrėžia, kad rašytojas ir jo personažai beveik idealiai dėl kraštutinio natūralizmo sutampa) yra puolęs pašto angelas, tai yra tikras nelabasis. Štai toks nelabasis ir darbuojasi valstybiniame Amerikos pašte vienuolika metų, kone kiekvieną vakarą girtauja ir kone kiekvieną rytą (būta nemažai praleistų darbo dienų) keliauja į paštą – iš pradžių nešioti laiškų ir žurnalų, vėliau – tiktai jo skirstyti. Beje, dirbdamas pašte, jis dar spėja ne tik gerti, bet ir išsiskirti su dviem moterimis, dviem papūgomis ir trimis šunimis, lošti (kartais labai sėkmingai) hipodrome ir nuolat su kuo nors beprotiškai, be saiko dulkintis. Gali būti, kad Amerikoje alkoholizmas yra visai kas kita nei čia, Rytų Europoje, nes pagal mūsų standartus tikras alkoholikas jau neįgalus visais – ir darbo, ir bendravimo, ir sekso – atžvilgiais. Kad ir kaip būtų, visuomet galima rasti, dėl ko pavydėti amerikiečiams.

Ką gi, vadinasi, galime ramiai numoti ranka į personažo ir jo kūrėjo atitikmenis ir žvelgti į „Paštą“ tik kaip į literatūrą. Knyga parašyta kieta, lakoniška, šiurkščia kalba ir tai bene svarbiausias jos pranašumas. Tiesa, esama vadinamojo juodojo humoro, gal net ne humoro, o negailestingo gyvenimiško absurdo situacijų fiksavimo, pavyzdžiui, kaip ir šioje laidotuvių scenoje:

Kunigas marmaliavo po nosimi. Aš neklausiau. Tai, kas anksčiau buvo Betė, dabar gulėjo karste. Kepino karštis. Didžiulė geltona saulės dėmė išsiliejo ant dangaus. Aplink zirzė musės. Įpusėjus ceremonijai du vyrukai darbiniais kombinezonais atnešė mano vainiką. Beveik visos rožės buvo nuvytusios, likusios leipo kaitroje. Vyrukai atrėmė vainiką į artimiausią medį. Vainikas su negyvom rožėm nuvirto į dulkes. Niekam nekilo ranka jį pakelti. Pagaliau mažos, kupiūruotos laidotuvės baigėsi. Priėjau prie kunigo ir paspaudžiau jam ranką: „Ačiū“. Jis nusišypsojo. Šypsotis čia sugebėjo tik dviese: jis ir Marsija.

Grįžtant atgal Laris vėl man priminė:

– Aš tau parašysiu dėl paminklo.

To laiško aš vis dar laukiu.

Iš tiesų stiprus, ryškus, man – vienas įsimintiniausių epizodų. Jokio sentimentalumo, jokios patetikos, lengva ironija, makabriškas mirties garsas (zirziančios musės) – ir viskas. Ir niekaip nepatikėsiu, kad girtas žmogus galėtų taip puikiai valdyti plunksną.

Beje, jeigu jau kalba pakrypo girtavimo linkme, tai šiuo požiūriu Bukowskis smarkiai skiriasi nuo, pavyzdžiui, mums gerai pažįstamo Venedikto Jerofejevo, irgi aprašinėjusio „mažą“ žmogų, girtuoklį asocialą. (Lietuvių literatūroje atitikmuo būtų galbūt Jurgio Kunčino marga „girtuoklių kalėjimo“ publika.) Tačiau ir Veničkos, ir Kunčino atveju tas mažas žmogus, girtuoklis, kiek romantizuojamas, į jį žvelgiama su meile, užuojauta ir gailesčiu. Bukowskis atsisako bent kiek gailėtis savęs ir kitų, į save panašių girtuoklių, kekšių, sugyventinių ir apskritai nevykėlių. Jo „alter ego“ Henrio Činaskio gyvenimas ir darbas pašte panašus į pagirių ir darbo automatizmo kančiomis kurstomą pragarą. Galiausiai nuolatinis gėrimas ir dulkinimasis jau neprimena dionisiškosios gyvenimo šventės, atvirkščiai, tai panašiau į askezę: savasis kūnas nekenčiamas, alinamas ir kankinamas. Darbas reikalingas tik tam, kad turėtum pastogę, tai yra turėtum kur pasislėpti nuo žmonių, kad galėtum gerti. Šiaip jau klausimas fundamentalus – kam reikalingas žmogui darbas? Kad galėtų pavalgyti? Užauginti vaikus? Kad dirbtų kitam, tokiam pat šikniui? Juk žmogus dažniausiai dirba ne vedamas kokio nors kilnaus tikslo, o tik dėl to, kad reikia, kad yra priverstas tai daryti, ir tai vienas didžiausių absurdų.

Pasiremdamas P. Sloterdijku, galėčiau samprotauti, kad Bukowskis yra tam tikras Diogeno – keistuolio, provokatoriaus ir drauge moralisto – tipas. Kita vertus, kam ta tariamoji nuosaka – Bukowskis toks ir yra: įnoringas, aikštingas provokatorius, savo gyvenimu, savo elgesiu, savo negailestingai nuoga, iki primityvumo paprasta literatūra primenantis į jį, geriantį ir besimasturbuojantį (pavyzdžiui, literatūrinių Atėnų aikštėje), spoksantiems žiūrovams, kuo gyvulys skiriasi nuo žmogaus. Buko atveju – bent jau tuo, kad sugeba rašyti ir juoktis.